Mūsų suplanuotas maršrutas ėjo nuo Panamos iki Prancūzijos Polinezijos, tiksliau – Markizų salyno. 4200 jūrmylių. Retai kuris kruizeris gyvenime padaro ilgesnę distanciją be sustojimo. Teoriškai suskaldyti savo maršrutą į kelias dalis galėtume ir mes. Vienas variantas – stoti Galapaguose. Tai būtų fantastiška galimybė, bet tokio malonumo kaštai jachtai yra labai dideli (dėl saugomų teritorijų apmokestinimo), o, po Panamos remontų išlaidų, mes paprasčiausiai negalėjome sau to leisti. Antras variantas – rinktis maršrutą leidžiantis gerokai labiau į pietus, aplankant Velykų salą, Pitkerno salą ir į Prancūzijos Polineziją įsiregistruojant ne Markizų, o Gambier salyne. Bet 2021 m. vasarą šis variantas praktiškai negalėjo būti įgyvendintas – Velykų ir Pitkerno salos dėl pandemijos turistų dar neįsileido.
Tikėjomės Markizų salas pasiekti apytiksliai per mėnesį. Nusprendžiau, kad šį mėnesį laiko rašysiu kelionės dienoraštį. Ne tik kiek jūrmylių nuplaukėm, kokios sąlygos buriavimui, bet ir kokie išgyvenimai, mintys, nuotaikos būnant taip toli ir taip ilgai be žemės, be žmonių, be jokios infrastruktūros greta. Šiuo skaitiniu kviečiu leistis į ilgą kelionę vandenynu. O kad neprailgtų, išskaidžiau ją į dvi dalis, tad jūs turėsite prabangą – kokios neturėjome mes – sustoti.
Preliudas
Šįkart startas buvo ypač lėtas, prieš tokią kelionę atrodo vis negana pasiruošimo, vis dar kažką noris pakoreguot, patikrint, perdėliot, pasilengvint sau gyvenimą prieš mėnesį be kranto. Pirmosiomis dienomis jūrligė kankina labiausiai, tad pagaminu maisto maždaug trims dienoms į priekį, kurį būtų galima greit įverst į puodą, pašildyti ir sušveisti iš vieno dubenėlio. Valgyti – būtina, nesvarbu, kaip jautiesi. Nevalgysi – jūrligė progresuos labiau.
Las Perlas salyne, negyvenamoje įlankoje prie Pedro Gonzalez salos, sėdėjome jau savaitę. Ruošėmės, valėme laivo dugną, Panamos vandenyse taip greit apaugantį žalsvais plaukais ir kietomis kriauklelėmis, tikrinome prognozes. Pastarosios neteikė mums daug optimizmo. Pralaukta savaitė irgi nelabai padėjo. Kalbėjome su kruizeriais, kurie šiemet jau įveikė šį maršrutą. Visi dalinosi, kad, kol nepasiekė Galapagų, tol neturėjo gerų oro sąlygų: dažniausiai teko plaukti aštriu kampu į vėją ir kartais net keliskart kirsti ITCZ teritoriją (Intertropical Convergence Zone – palei pusiaują slankiojanti teritorija, kur susikerta Šiaurės ir Pietų pusrutulių vyraujantys vėjai. Ši zona garsėja nuolatiniais škvalais ir stipriomis žaibų audromis). Tikriausiai nebūsim išskirtiniai laimingieji ir mums teks visa tai patirti savo kailiu.
Pirma diena
Įdienojus vėjas dingo ir pagunda išvykimą nukelt dar dienai buvo reali. Bet atsilaikėm – kad ir kiek delstume, prognozės rodo pirmąsias dienas be vėjo, kol išeisim iš gilios Panamos įlankos. Paskambinom šeimoms, prasinešėm draugams ir vidurdienį iškėlėm inkarą. Ai, tiesa, dar laivapriekyje pasodinom barbę, kuri moderniais laikais, tikėkim, atstoja kadaise laivapriekius puošusias moterų skulptūras, skirtas saugoti laivą ir jo įgūlą nuo audrų. Kaip tai veikia? Ogi paprasčiausiai – užsižiūrėjus į pusnuogę figūrą, jūrų dievų rūstybė tiesiog ištirpsta ir jie užsimiršta kelti audras.
Vėjas nepastovus, bet buriuot leido. Pirmosiomis valandomis sąskaitoj jau turim delfinus, mantas ir banginius. Pavakare dar šviesiu metu (ačiūdie) praplaukėm visai salia plūduriuojančio šaldytuvo. Nejuokaujam – šaldytuvo! Panamos įlankoj daug šiukšlių: nuo rąstų iki plastiko butelių ir, štai, pasirodo, net buitinės technikos. Visa tai po liūčių čia suneša galingos tropinės upės.
Sutemus bangos pakilo. Kelios užliejo laivo priekį, pasiekė kokpitą ir per ventiliacines angas nusigavo į vidų. Užsisėdėję Panamoje, nuo rimtų plaukimų buvome atpratę, pamiršome, kad reikėjo jas nuo vėjo ir vandens purslų nusukti į spreihudo pusę. Saulė išlindo – gerai, yra ką džiovinti.
Naktį aplink buvo labai daug eismo, mat plaukėm lygiagrečiai laivų kelio, vedančio į Panamos kanalą. Prasilenkėm su bent 10 žvejojančių laivų. Visi be AIS (automatinė identifikavimo sistema, kurią įsidiegusios jachtos savo prietaisuose gali matyti kelių jūrmylių atstumu esančius kitus laivus, taip pat įsidiegusius AIS), bet jų deniai apšviesti kaip dieną, tai matai iš toli.
Visos prognozės rodė šiaurės / šiaurės rytų vėją. Visos klydo. Todėl link planuoto Punta Mala pusiasalio, su į mus dvelkiančiu vakarų vėju, kapstytis nepavyko. Na ir gerai, nes pavadinimas – blogasis kyšulys – nežada nieko gera.
Antra diena
Visą dieną vėjas laikėsi silpnas ir dvelkė į nosį, neleisdamas išskleisti burių, tad motoravomės. Įgula tik gulinėjo, valgė, skaitė ir serialus žiūrėjo. Paprastai pirmosios dienos tokios ir būna – adaptacinės, tingios, įsitaisius patogiausioje įmanomoje pozicijoje. Nebent oro sąlygos neleidžia ir esi priverstas reguliuoti bures ar koreguoti kursą. Burzginti variklį – ne romantika, bet jūroje turbūt kiekvienas rinktųsi komfortą nei romantiką.
Saulei leidžiantis kiek įsipūtė, pradėjom buriuoti. Eismo aplink jau nebuvo, išskyrus mūsų draugą švedą, išplaukusį iš Las Perlas salų 5 valandomis anksčiau. Smagus jausmas turėti jūroje kompaniją ir net vizualiai ją horizonte įžiūrėti.
Naktis praėjo be nuotykių, kuo džiaugiasi įgula, bet ne skaitytojai. Gal kitądien bus daugiau ką pridurti.
Trečia diena
Ankstų rytą vakarų vėjas sustiprėjo iki 22 mazgų ir toks laikėsi visą dieną. O mums į vakarus ir reikia. Plaukti prieš vėją niekad nėra maloni patirtis, o dar ir bangos susišiaušusios. Pirmą kartą po Panamos tvankumos darėsi vėsu. Bepigu mums skųstis – juk nuogai undinėlei prieky turėtų būti kur kas prasčiau.
Vaisius prieš keliones stengiamės nusipirkti dar pusžalius, kad kuo ilgiau laikytų. Plius, kad pirmosiomis dienomis, kai organizmas adaptuojasi prie nestabilių paviršių, būtų kuo mažiau reikalų juos pjaustyti ir iš jų kažką gaminti. Ale šįkart mangai, ananasai ir visokie kiti švieži dalykai noksta ir pūva kaip pasiutę! Pjaustyti nesicackinam – griebiam mangą, griebiam servetėlę ir valomės sultimis varvančius snukučius.
Vakare vėjas ėmė rimti, gal naktis bus mielesnė.
Ketvirta diena
Budėjimų grafikas jau nusistovėjo ir veikia gan sėkmingai. Niekada nepaliekame jachtos be priežiūros ir abu vienu metu nemiegame. Vienas visada turi stebėti aplinką, AIS informaciją: gal yra laivų netoliese, su kuriais kursas gali kirstis?; gal ateina škvalas?; gal vėjas pasikeitė?. Plaukdami per Atlantą rotavomės: vieną rytą saulėtekis – man, kitą rytą – Rokui. Šįkart sugalvojom, kad tokį ilgą laiką vandenyne organizmas jausis geriau turėdamas nekintantį grafiką. Dienos metu griežto režimo neturim: dažniausiai kiekvienas bent po valandėlę nusnaudžiam, o didžiumą laiko abu kimarinam kokpite. Saulei nusileidus, 19 val. Rokas šauna lovon ir mane pakeičia 22 val. Nuo 22 val. iki 1 val. jachta – kapitono rankose, nuo 1 val. iki 4 val. – mano priežiūroje. 4 ryto kapitonas vėl perima valdžią ir pasitinka saulę su užpilama makaronų sriuba. Niekad matyt nesuprasiu, kaip jam įtinka toks pusryčių valgis, bet Rokas tikina, kad kasryt ja ir raudonuojančiu dangum mėgaujasi kaip pirmąsyk.
Antrą parą iš eilės lyja, škvalai nepaliaujamai keičia vienas kitą. Pirmųjų dviejų dienų relaksacinė atmosfera išgaravo kaip dūmelis. Liukų gumos, pasirodo, nebe taip gerai užsispaudžia. Lietų atlaiko, bet stipriai per denį atsiritančių bangų – nebe. Šen bei ten viduj šlapia. Reiklumas ir perfekcionizmas irgi baigia išgaruot: dzin, kad vanduo skverbiasi į priekinę kajutę ar į nenaudojamą dušo kabiną, kur sandėliuojami daiktai. Norėtum jau tik, kad svetainėj, kur miegam plaukimų metu, ant tavęs nepiltų. Guli, jauti kaip laivo priekis kyla banga viršun, girdi, kaip atšniokščia laivapriekiu purslai ir trenkiasi į denį. Žinoma, prasimuša ir pro liukus, žinoma, drimba ir ant tavęs. Sūrus vanduo – blogiausia, jis nedžiūva. Tad taip ir guli drėgnoj patalynėj, kol tokios sąlygos – keist neverta.
Šiandien ėmėm jaust keistą geriamo vandens iš bakų skonį. Negalim pasakyt, kas jame keisto, bet vanduo kažkoks neskanus. Rokas sako, kad greičiausiai bakų dugne susikaupusios kažkokios nuosėdos ir dabar, kai plaukiam aštriai į vėją ir laivas neblogai trankosi, tos nuosėdos pakilo. Bet kokiu atveju, fui. O gal mums tik vaidenasi, gal jūrligės veikiamas organizmas juokus krečia ir prisigalvoja nebūtų dalykų? Gerai bent tiek, kad jūrligė kol kas reiškiasi tik mieguistumu, apatiškumu ir galvos skausmu (na gal dar pakitusiais skonio receptoriais), kad nereikia dar papildomai bėgiot į tualetą.
Kone bet ką daryt sudėtinga. Ką nors atsinešt – sudėtinga. Gamint valgyt – sudėtinga. Net nueit į tualetą – sudėtinga! Bet dar tik ketvirta diena, dar mažiausiai trys savaitės priešaky! Turim kažkaip kelt nosis į viršų, kitaip bus tik sunkiau. Kita vertus, nežinau, kaip paaiškint tą vidinę būseną, kai, net jei viskas taip sunku fiziškai, viduj – ramu ir saugu. Mes gamtoje, stichijose, kurios nepatogios, bet mane visada labai žavi ir traukia. Matyt tai ir palaiko vidinę ramybę. Susikaupus šiandien abiems pavyko nueit į dušą! Lengva nebuvo, išlindom su keliom mėlynėm, bet gaivesni, pražvalėję. Maži, maži maži pasiekimai ir lėtas stūmimasis priekin. Visgi – priekin.
Penkta diena
Vakar saulei leidžiantis aplink jachtą ratus suko neįtikėtinai daug paukščių. Daugiau nei matėm pastarosiomis dienomis. Neužilgo pasimatė, iš kur jie – pro debesų plyšį, už 25 jūrmylių nuo mūsų, pasirodė Malpelo, Kolumbijai priklausanti negyvenama sala – gamtos rezervatas, kur bazėje turėtų budėti pareigūnai ir stebėti, kad niekas neįplauktų į vien gamtai tvarkytis paliktus vandenis. Turėtų būt aukšta, kad iš tokio atstumo galėjom įžiūrėti. Jūrlapiuose, kaip draudžiama įplaukti, pažymėta gan didelė teritorija, tad naktį atlikom keletą manevrų, kad ją aplenktume. Škvalai manevrus apsunkino, bet galiausiai išsisukom sėkmingai.
Šiandien ir toliau iriamės per škvalus. Vėjas sukyla iki 22 mazgų, susirifuojam, pavienė banga nuo priekio atsirita net iki kokpito. Akimirksniu priimi sprendimą į kurį kamputį gūžtis, kad pats neliktum sūriai žliaugiantis. Vėjas pakeičia kryptį, o tada išsijungia. Vėl taisom bures ir koreguojam kursą. Po valandos vėl kartojam procedūrą. Niekada nemėgau pasakų be galo, nesimpatizuoju ir šiai. Prognozės sako, kad rytoj škvaluos dvigubai mažiau. Šią savaitę prognozės dažnai padlaižiauja ir nutyli nemalonią realybę. Bet tikėt jomis šiandien labai norim. Labai labai. Čiurikai.
Prieš kelionę paruoštas maistas baigėsi ir tenka ilgiau užsibūti virtuvėje. Kūno raumenys beveik apsiprato, kad visada reikia laikyt pusiausvyrą, kad negalima pasitikėt jokio paviršiaus stabilumu. Jie įsitempę, jaučiasi nuovargis, bet jau ir nuovargis priprastas.
Na ir dar gali būti, kad likus 23 prognozuojamoms dienoms ir 3500 jūrmylėms, šiandien padarėm paskutinį vendą (jachtos posūkis nosimi į vėją). Vieną knygą jau irgi užbaigiau. Jūs man pasakykit, ką reiks veikt šitoj Ramiojo vandenyno autostradoj?
Šešta diena
Praėjusi naktis buvo sunkiausia. Kapojimasis prieš vėją tris pilnas paras abu išvargino. O ir vachtos išsiderino, nes jau vėlokai sugalvojom, kad reikia kažką daryt su priekiniu liuku, per kurį patenka daugiausia vandens. Jachtai šitaip šokinėjant, dubenėlio lašams rinkti nepastatysi. Jei ir toliau ignoruosim problemą, nevėdinamoj drėgnoj patalpoj pelėsis užkariaus čiužinį nebeatkovojamai. Pastatėm bures į tokią poziciją, kad laivas sustotų (venduodami, bet neatleisdami genujos šoto (priekinės burės virvės)) ir galėtume užsiimti reikalais. Aišku, sąvoka „sustojom“ – reliatyvi, nes per porą valandų nudreifavom gerą gabalą atgal. Bet koks smagus jausmas: staiga vėjas ir bangos nurimo, o mes lengvai liūliavom. Žinoma, niekas realiai nenurimo, tiesiog bangų ir vėjo atžvilgiu atsistojom patogiu kampu. Būčiau apsidžiaugus, jei šį metodą Rokas būtų parodęs prieš porą valandų, kai dariau valgyt!
Pasirodo, ne gumose problema, o liuko užrakto tvirtinimo kniedėse. Jas pakeitus, per vieną nebeleidžia, per kitą – suloja vis tiek, bet menkiau. Vis šioks toks pasiekimas, sūraus vandens įbėgs kiek mažiau.
Vis labiau imam galvoti, kad keistas vandens skonis – nebuvo vien išsigalvojimas. Ir esam beveik tikri, kad vanduo – mažumėlę sūrus. O tai – blogas ženklas. Per kur į vandens bakus gali patekti jūros vanduo? Mąstom vienaip, mąstom kitaip, bet tikėčiausias spėjimas – per alsuoklius, esančius inkaro gervės runduke. Prie šitokių sąlygų laivapriekyje kažką bandyti su tais alsuokliais padaryti – skamba kaip pernelyg nurauta ir net nesaugi idėja. Kentėsim ir žiūrėsim, į kurią pusę vandens skonis progresuos.
Šiandien škvaluoja jau mažiau ir pirmoj dienos pusėj net truputį saulės paturėjom. Beje, pasirodo, melavom vakar apie tą paskutinį vendą: pietvakarinis vėjas kelia mus aukščiau į šiaurę nei norėtume, tai pasitaikius progai vendavom. Panašu, kad ITCZ zona apie ekvatorių, garsėjanti škvalais, nepastoviu vėju, žaibais ir lietumi, šiuo laikotarpiu plačiausia ir dar užtruksim, kol iš jos išsikapanosim. Nors vėjas – toli gražu ne tos krypties, kurios norėtume, bet bent jau į doldrumus (bevėjes zonas, būdingas, šiuose vandenyse) kol kas nepakliuvom ir rimto žaibavimo šalia neturėjom. Tfu tfu tfu.
Septinta diena
Štai jau savaitė, kai palikom Panamos krantus ir pusė tiek, kai iš galvos iškrapštėm iliuziją per savaitę nusigauti iki Galapagų. Vėjo netrūksta, bet, norint bent kiek judėt reikiama kryptimi, turim padaryt visokių keistų nuokrypių į pietryčius, kas išprovokuoja Lietuvoje mus akylai stebinčios šeimynos jaudulį: „bala žino kas nutiko ir Starlight traukia į Ekvadorą“!
Pagaliau šiandien saulė pro gerokai retesnius debesis. Gal praėjusios nakties distancija į pietryčius visgi pasiteisino ir mes pakankamai pabėgom iki pietinio ITCZ pakraščio? Tik spėliojam, planuot jau vengiam, o tai bus vėl kaip su „paskutiniu vendu“. Įgula jaučiasi žvaliai, o jos ėdrumas tą tik patvirtina. Jei ne mes, tai įnamiai Pelėsis ir Puvėkas suris tuos mangus, bananus, ananasus ir arbūzus. Kol kas, sakyčiau, maždaug lygiosios.
Penktą rytą gurkšnodamas apysūrią kavą, Rokas neapsikentė ir, nulėkęs priekin, užklijavo alsuoklius lipnia juosta. Tai bent sprendimas! Skamba nelabai rimtai, bet neteiskit, prie tokių sąlygų nieko rimčiau nenuveiksim. Bent kažkiek turėtų suveikti. Vėl čiurikai!
Aštunta diena
Nežinau, ką vandenynas padaro su tavim. Bet tikrai padaro. Padaro, kad valgai jogurtą su granola ir vaisiais, ir varvini ašaras į tą patį dubenėlį. Nes taaaaip skanu, nes džiaugiesi sugebėjusi ryte tiek „pasigaminti“ (rytais atsikaipalioti ir nesmegti į jūrligės apatiją man sunkiausia), nes pavargai ir nervai nebelaiko, nes, blemba, gimei mažytėj Kartenoj, o dabar skrodi Ramųjį vandenyną! Viduje dar labai daug tos pačios nedrąsios, susigūžusios mergaitės. Bet kiekvieną dieną dalis tos galios, kurią matau bangose, kažkokiu būdu persikelia ir į mane, apjungia vaikystės svajones, nukreiptas į egzotiškus tolius, su šiandienos realiai pasiektais toliais. Sunku žodžiais išreikšti patiriamas emocijas, kai iš nuovargio tiesiogine to žodžio prasme aprėki bangas, nes šios už#*@iso negyvai. O už pusvalandžio, stebeilydama į jas, vėl virkauji – kaip gražu, gyva, gaivališka, pilna. Ir vėl pažadi sau viską ištverti, nes yra dėl ko, nes gyvenimas atveda tave net prie tų svajonių išsipildymo, kurias laikei ne pelenėms skirtomis.
Kaip ir nieko mandro neįvyko šiandien, išskyrus tai, kad naktį ant priekinio relingo pavežėjom padūkėlį (tokia paukščių rūšis). Nežinau, kiek jis padūkęs iš tikro, reiks paklaust barbės. Išaušo, ir anas, nepadėkojęs, nuskrido savais keliais. O mes pagaliau esam gana patenkinti kryptimi, kuria plaukiam – į pietvakarius, link Galapagų.
Devinta diena
Devynias paras plaukt prieš vėją, galiu patvirtinti, yra neblogas iššūkis! Bet mums atrodo, kad gyvenimas jau eina geryn. Pietvakarių vėjas vis dažniau virsta į pietų-pietvakarių. Iki Galapagų, kas mums asocijuojasi su vyraujančių pietrytinių vėjų pradžia, liko gera para. Tikimės taip ir bus. Škvalų mažėja, pūvančių vaisių irgi – šiandien gera šūsnis persirpusių bananų nukeliavo į pyragą. Tik obuolius, apelsinus ir bulves taupom, nes šie ir daužymuisi, ir drėgmei atspariausi.
Deja, geriamo vandens situacija pozityvia gaidele neskamba. Rodos, alsuoklių užklijavimas nieko nepadėjo. Druskos kiekis vandeny tikrai nėra kritinis, manom, kad jį galima gerti, bet truputį neramu, kaip padėtis progresuos. Į bakus įmetėm chloro tablečių, kad, jei turim prisikaupusių kokių nors mikroorganizmų, tabletės juos sunaikintų. Turim dar ir atsarginio geriamo vandens kanistruose, apie 60 litrų. Bet kelias dar ilgas, vertėtų jį pataupyti galimai juodesnei dienai. Plius, kai jachta taip trankosi, įsipilt vandens į stiklinę iš sunkaus 20 litrų kanistro – ne taip jau lengva kaip gali atrodyti.
Dienos slenka gana nuobodžiai. Retkarčiais atrakcija tampa kažkur už kelių jūrmylių pastebėtas laivas – dažniausiai žvejybinis arba krovininis. Į apačią iš kokpito nusileidžiam tik miegot, gamint valgyt ir į tualetą. Gaminant maistą irgi neužsibūnam: nubėgi į apačią, pripili puodą vandens, lipi atgal į kokpitą pakvėpuot grynu oru, grįžti vandeniui užvirus, sumeti makaronus ir vėl šoki viršun. Nematant horizonto ir negulint horizontalioje pozicijoje (svarbu įsitaisyti taip, kad nereiktų laikyt pusiausvyros, nes tada nedirba vestibiuliarinis aparatas, atsakingas už jūrligės simptomus), ilgai užsibūt nesinori.
Mėgstamiausia įgulos veikla – kaip grynakraujų tinginių – gulinėti. Nuoširdžiai sakant, gulinėjimas kaip reikiant įgrisęs, bet nieko geriau sugalvot neišeina. Gulinėjimui praskaidrinti, skaitom knygas ir klausom podkastų. Bet ir su pastaraisiais sudėtinga: vos įjungiam, ramus, žemas pašnekovų tembras (podkastas „Psichologai“) Rokui suveikia kaip migdomieji. „Įjunk psichologus“ – tapo legendine Roko fraze rioglinantis į gultą. Po 5 minučių jo jau nėra. O šneka įdomiai. Ni aptart, ni ką…
Dešimta diena
Ryte atsikėliau pačiu laiku. Vos išlindau į kokpitą, aplink jachtą prasidėjo profesionalų šou: šimtai padūkėlių atakavo vandenį, o tarp šitų bombikių šokinėjo delfinai. Be galo daug delfinų! Jie buvo visur: šokinėjo, šnirpščiojo, zigzagavo pirmyn ir atgal. Tiek dar niekad nebuvom matę. Akivaizdu, kad po vandens paviršiumi buvo gausu žuvies ir vyko masinė puota. Štai tau ir turtingieji Galapagų vandenys!
Vėjas vis dar pietų-pietvakarių, 16-20 mazgų, tad į pietus kol kas judam nesparčiai. Bet panašu, kad pagavom srovę, kuri retkarčiais mums leido lėkti net vidutiniu 7,5 mazgų per valandą greičiu.
Sutemus, per pirmąją mano vachtą, praplaukėme visai greta Galapagams priklausančios Darvino salos. Apie 20 val. priešais mus iš vandenyno iškilo ši sala-uola, vidury niekur, toli nuo bet kurios kitos žemės. Status, atšiaurus monolitas, skalaujamas bangų ir apšviestas mėnulio, sukūrė tokį reginį, kurį vargei kada pamiršiu. Net kitos Galapagų salos lieka toli nuo šios negyvenamos uolos. Iki čia plaukia tik narų ir mokslininkų ekspedicijos, nes išsilaipinti sausumoje – draudžiama. Praplaukdami matėme porą švieselių nuo prisiinkaravusių laivų. Kokia laimė jiems ten būti! Gal įspūdžių buvo ir per daug, nes miegot vėliau nesisekė, o prisnūdusi vis regėjau tą uolą, apie kurios povandenines sienas turėtų plaukioti šimtai kūjaryklių, ruonių ir net iguanų.
Tiek šįkart Galapagų teragavom. Gaila praleist, kai taip visai ant kelio, bet pernelyg daug pinigų Panamoje remontams ištaškėme, kad dabar galėtume sau leisti šią prabangą (su savo jachta įvykimas į Galapagus labai brangus ir komplikuotas). Gal kitąkart, gal ne su jachta.
Vienuolikta diena
Šiandien vis dar kapanojamės aštriai, apie 40 laipsnių į vėją… Ir stiprų vėją, retai silpnesnį nei 20 mazgų. Sunku. Tokie momentai kaip vakarykštis Darvino salos praplaukimas kuriam laikui padeda užsimiršti, nugrūsti nuovargį kažkur į džemperio kišenes. Į kišenes kiši ir sužvarbusius delnus. Taip taip, ir ties pusiauju galima sušalti! Saulele, motule, patekėk patekėk… Diena iš dienos apsiniaukę, o lietus ir vėjas dar savo dalį prideda. Iš prognozių panašu, kad gal jau šiąnakt bus galima pradėt plaukti 60-80 laipsnių kampu į vėją. Saulele, motule, o kad taip ir būtų!
Dvylikta diena
Prognozės melavo, per tiltą važiavo, iš gėdos neraudonavo – nei vėjas pasilpo, nei kryptį pakeitė! Šitas maršrutas per Ramųjį, tipiškai vadinamas „Kokosų pieno keliu“ (angl. Coconut Milk Run) kokosais kol kas mums visai nekvepia. Pastovių pasatinių pietryčių vėjų vis dar neaptikom, o paprastai vėliausiai juos pasigaunama pasiekus Galapagus. Gal įtakos turi Pietų vandenyne siaučiančios audros? Dabar ten pati žiema.
Užtad ir toliau mums kompaniją palaiko delfinų ir padūkėlių būriai, nebe tokie gausūs, bet visada praskaidrinantys ūpą. Pasak senų legendų, jūros paukščiai turi mirusių jūreivių sielas. Gal įmanoma juos prakalbinti ir pasiteirauti, kur, po galais, pasidėjo vyraujantys vėjai?
Pastarosios naktys – įspūdingai šviesios. O aš – laimingasis įgulos narys, kuriam tenka regėt pilnaties patekėjimą. Kai pirmą kartą atsitiktinai žvilgtelėjus šonan pamačiau ryškų raudoną kamuolį, lėtai pakylantį iš bangų į juodą dangų – akimirką net nusigandau. Nebuvau dar mačius tokio apokaliptinio reginio. Juk paprastai horizonto liniją mums užstoja pastatai, miškai, reljefo linijos ir, kai jau pamatom mėnulį, jis būna labiau geltonas nei rausvas. O čia užsidegęs, raudonas raudonas blynas pakilo tiesiai man prieš akis! Lipdamas viršun, mažėjo ir įgavo realistiškesnę blyno spalvą.
s/v Starlight 