Trylikta diena
Pagaliau karts nuo karto jau įsijungia pietų-pietryčių vėjas! Ir kokį skirtumą jis iškart įneša! Mažiau purslų, mažiau daužymosi į bangas, mažiau pasvirimo. Vėjo kryptis dar varijuoja, bet iš esmės tai jau gera žadantis ženklas. O ir plaukiam greit, neretai 8 suvirš mazgus išspausdami. Nors tiksliau sakant, visai nespausdami, atvirkščiai, daugumą laiko su sumažintom burėm. Stipri pusiaujo srovė, pagauta irgi šiandien, padeda ženkliai.
Šiandien visokeriopai miela diena: daug saulės ir be škvalų. Turim saulę ir neturim škvalų, neįtikėtina! Po šitiek kitoniškų dienų, tai atrodo kaip pernelyg geras sapnas! Išbudino saulelė svietą ir ryte, kol vėjo nebuvo daug, pavyko pasidaryt tokią beveik generalinę tvarką: nurinkti nuo denio nelaimėlius kalmarus ir žuvis skraiduoles (naktį išdarinėjančius akrobatinius triukus ir prisitrenkiančius į mūsų jachtą), apvalyti kokpitą nuo pridžiūvusių druskos kristalų, o svarbiausia – nutrinti nuo denio padūkėlių Š. Didelio paukščio – solidus ir šūdas, buvo ką veikt. Apvarytos net burės! Jei lietus nesugebės jų nuplaut, tada jau nežinau – teks vežiotis kaip šios kelionės suvenyrą.
Keturiolikta diena
Džiaugsmas netelpa 42-iejose Starlight pėdose – pagerinom savo visų laikų greičio rekordą! Per vakar parą įveikėm 220 jūrmylių! Mums tai skamba labai daug! Didelę dalį nuopelnų ir padėkos kalbą reiktų rėžti pusiaujo srovei, padovanojančiai mums papildomus +2,5 mazgo.
Visa kita mūsuose – panašiai: vėjas gan stiprus, laikosi apie 20 mazgų, pietų-pietryčių krypties, bangos padrikos ir nemažos. Tikėtina, kad, jei leistumėmės piečiau, pagautume palankesnį pietryčių vėją, bet atsisakyt srovės irgi nesinori. Tai dar pakentėsim šiaurės pusrutuly, pusiaujo nekirtę. O jau kuris laikas palei jį ir judam, šalia šalia, tik kokiom 60-čia jūrmylių šiauriau.
Penkiolikta diena
Šiandien švenčiam pusiaukelę! 2130 jūrmylių užnugary ir maždaug tiek pat prieky. Žinoma, visa tai reliatyvu, nes prognozės dar gali pasiūlyti keisti maršrutą. Pasiserviravom sau charcuterie vakarienę ir po taurę sidro. Tikrai protingai kažkas sugalvojo pasakyt, kad malonumus reikia užsitarnaut. Ir ne dėl to, kad kitaip jų nebūtum vertas, o todėl, kad malonumas tuomet žymiai didesnis. Jaučiamės užsitarnavę ir sidras daug gardesnis nei eilinį penktadienį bare. Nu labai gera!
Bangos ir vėjas šiandien aprimę, tai pasinaudojom proga ir išvalėm lagą (prietaisą laivo greičiui matuoti), kuris buvo apaugęs kriauklelėm ir neberodė greičio. Valymas, žinoma, vyko iš vidaus, tai reikėjo greitai išimti prietaisą ir užkimšti skylę kamščiu. Skylę?! Laive?! Iš pirmo žvilgsnio gali skambėti baisiai, bet kadangi jau keliskart Rokas tą buvo daręs inkaravietėse, streso nebuvo. Tik vandens šliūkštelėjo kiek daugiau nei anksčiau. Viską išvalėm, laivo nepaskandinom, tai pilnomis burėmis tęsiam toliau.
Mūsų gėlo vandens situacija, rodos, nei gerėja, nei prastėja. Matyt viskas taip ir bus kaip spėjom: bangoms stipriai trankantis į laivapriekį, jūros vanduo patekdavo į inkaro gervės runduką, o iš jo per alsuoklius – į vandens talpyklas. Kai dabar sąlygos ramesnės, naujo vandens nebepatenka. Vienintelis greitas sprendimas, kurį sugalvojam – be gailesčio naudoti esamą vandenį ir gėlintuvu gaminti naują. Pamažu, sūrus vanduo atsiskies ir darysis vis skanesnis. Gerai būtų, jei iš gėlintuvo galėtume leisti pagamintą vandenį ne tiesiai į bakus, bet į kokį kanistrą. Tada turėtume tikrai kokybiško šviežio vandens. Deja, šią galimybę reiks susiorganizuot ateity, dabar tokios neturim. Teoriškai svarstant, greičiausias būdas būtų išleist visą bakų vandenį lauk ir pamažu gamint šviežio vandens gėlintuvu. Bet šis būdas truputį rizikingas (mūsų gėlintuvas gamina apie 20 litrų per valandą). O kas jei gėlintuvas suges? Tada įveikti likusį pusę kelio vien su 60 litrų gėlo vandens atsargų – bus striuka. Renkamės konservatyvesnį sprendimą ir po truputį skiedžiam apysūrį vandenį šviežiu.
Šešiolikta diena
Praėjusią naktį plaukėm per kalmarų ir žuvų skraiduolių autostradą. Viena skraiduolė prazvimbė tiesiai man pro nosį iš vieno laivo borto, per kokpitą ir iki kito! Vėliau keli kalmarai vėlgi bumbtelėjo į spreihudą būtent toje pusėje kur sėdėjau. Mažiausiai tikiesi, kad vandenyne tau netikėtai pabels į langelį. Tfu, baikit gąsdint!
Naktys vėsios. Tiesą sakant, dienos irgi. Srovė, kuri mus skraidina pastarosiomis dienomis (šiandien vėl kiek daugiau nei 220 jūrmylių), – šaltoji, nuo Antarktidos kylanti vakarine Pietų Amerikos pakrante, ties Peru pasisukanti į vakarus ir keliaujanti palei pusiaują kelis tūkstančius jūrmylių. Saulei nusileidus, vandens vėsa iš malonios gaivos virsta į žvarbią ir drėgną. Kas vakarą užsitraukiu vienu sluoksniu daugiau. Šiąnakt į trasą jau eina ir kepurė.
Septyniolikta diena
Kasryt saulė pateka mums iš galo, kas vakarą nusileidžia laivo prieky. Įdomus pokytis, palyginus su Atlanto kirtimu, kai sėdėdami kokpite nudegdavom, mat saulė iš šonų spigindavo. Dabar, laivo atžvilgiu, saulė slenka iš galo per biminio viršų į priekį, tad dieną į kokpitą nesvilina. O galėtų, nes šilumos jau truputį ilgimės.
Jachtą nuo kelionės pradžios vairuoja vėjo autopilotas (matomas nuotraukoje žemiau), tad ir mūsų rankos laisvos, ir laivo baterijos patenkintos.
Pirmąkart per septyniolika dienų Rokas užsinorėjo žvejot! Po 5 minučių nuo meškerės užmetimo, užkibo dorada ir žvejyba baigėsi. Šiandien jūra sąlyginai rami, tai pasinaudojau proga paeksperimentuot virtuvėj su skirtingais žuvies receptais, ir duonos išsikept, ir dar cinamoninių bandelių susukt. Man rodos ryt gamint nebereiks.
Popiet mūsų padėjėja srovė kažkur nusuko arba nusilpo. Visgi dar prideda apie 1 papildomą mazgą. Vėjas irgi mažumą parimęs, taigi į temstančią naktį grįžta taip laukta šiluma. Mėnesiena užnugary piešia mūsų paliktas vėžes. Taip lygu, taip beveik be bangų, kad tos vėžės planktono dėka išties matosi. Ramusis. Šiąnakt jis tikrai yra Ramusis.
Aštuoniolikta diena
Ryte Rokas vėl žvejojo. Neužilgo ir kibimas. Kovojo jie geras 40 minučių, kai jau keliant, šįkart didesnę, doradą ant denio, ši nusimuistė ir pabėgo. Ana, matyt, papletkino kitoms ir daugiau mums šiandien nekibo.
Kai 2020-ųjų pradžioje kirtom Atlantą, tam mums prireikė 17 parų. Šįkart, kertant Ramųjį, po 17 parų mes esam labiausiai nutolę nuo bet kurios žemės, į kurią pusę bežiūrėsi. Ramusis yra sunkiai suvokiamo dydžio ir tikėtina, kad kažkurioje konkrečioje vietoje, pro kurią praplaukiam, dar niekas iki šiol nebuvo.
Vėjas šiandien labai permainingas ir nuolat tenka koreguot autopilotą. Nors sąlygos nepalyginamai geresnės nei pirmąsias 12 parų, išsvajoto pavėjinio plaukimo taip ir negaunam. Jachtos greitis gan didelis, bangos irgi nemažos, tai komforto įgulai nėra daug. Bet mūsų ir poreikiai jau gerokai nugesinti. Ir, visgi, iki kranto vakaruose – jau mažiau nei iki kranto, palikto rytuose.
Kelionės dienos tampa vis labiau belaikės, kartais net nesuprantu, kaip nepastebėtos praeina. O kartais slenka lėtai lėtai, ypač naktys. Norėčiau turėt įrankių sustruktūruoti tas mintis, kurių galvoje tiek pilna, išnaudoti šitą laiką prasmingiau. Bet nemoku. Dažniausiai mintys laksto tiesiog po prisiminimų draiskanas, visokias: nuo vaikystės atostogų pas senelius iki klasiokų tūsų. Pasimakaluoja ir niekur prasmingiau nesugula. Guodžiuos – bangos išvėto.
Galva jau labai apsipratusi čia, vandenyne. Atrodo, kad suptis normalu, kad taip ir turi būti: kad bangos garsiai šniokščia, kad vėjas pučia stipriau ar švelniau, kad lova juda aukštyn, žemyn ir į šonus, kad nakties tamsą anksčiau ar vėliau išblaivys mėnulis. Kad tai ir yra visa tavo aplinka, nieko daugiau. Viskas labai paprasta čionai, suredukuota iki minimumo. Manau, panašiai ir Rokui, abu dabar tokie paprasti paprasti iki negalėjimo.
Devyniolikta diena
Šiandien kelioms valandoms buvo veiksmo. Nuėjęs į laivagalį be jokio rimto tikslo, Rokas ėmė ir pastebėjo (ir tikėk tu atsitiktinumais), kad vėjo autopilotas kliba iš tvirtinimo vietos. Iš pradžių pamanė, kad pasivaideno, bet sujudinęs Hydrovane koją laikantį varžtą, ištraukė jį nulūžusį. Labai nustebom, nes varžtas – nerūdijančio plieno ir piršto storio! Bet ko tik laive nenutinka… Pastatėm bures į poziciją, kad jachta sustotų, ir 3 valandas darbuodamiesi dreifavom. Aplodismentai Rokui, kad sugalvojo, kaip sustatyt bures, kad dreifuotume daugiau mažiau į temą, o ne atgal, kaip anąsyk keičiant kniedę.
Iškraustyti visą galinį runduką, bangoms užmetinėjant laivą į šonus, buvo iššūkis. Bet tą reikėjo padaryti, kad galėtume įsukti naują varžtą iš vidinės pusės. Po trijų valandų šliaužiojimo, ropojimo ir jogos pratimų, operaciją paskelbėm sėkminga.
Iš smagesnių istorijų – šiandien matėm banginį. O istorija trumpa, nes matės tik kupra.
Dvidešimta diena
Nubudau išgirdus, kaip šakutės ir šaukštai važinėja stalčiuj. Plaukiam pavėjui! Čia ne koks prietaras, o žinojimas, kad jie tai daro tik jachtai krypuojant nuo šono ant šono. Pirmąkart per dvidešimt dienų gavom pavėjinio kurso! Išlindau į kokpitą – akurat, Rokas jau sustatęs peteliškę (pavėjinio kurso burių kombinaciją).
Saulei leidžiantis abu prilipę prie ploterio stebėjom, kaip Šiaurės platumos koordinačių skaičiukai sutiksėjo iki nulio iki mes oficialiai įplaukėm į Pietų pusrutulį. Niekas aplink nepasikeitė, pasaulis čionai neatrodo aukštyn kojom. O jausmas visgi didelis. Tebūnie šis etapas dar geresnis už praėjusį. Čin čin.
Vos kirtom pusiaują, tuoj išsijungė vėjas. Kiek pakentėjom, pasigrožėjom saulėlydžiu, bet burės pernelyg skaudžiai plazdėjo, tad jungėm variklį ir birbėjom pirmyn.
Dvidešimt pirma diena
Pramotoravom visą naktį, tik ryte vėl įsipūtė. Dienos jau kuris laikas gražios, pusiau saulėtos, pusiau apniukusios, o škvalai – retenybė. Temperatūra irgi po truputį kyla, tad komforto visapusiškai daugėja. Liko apie 1000 jūrmylių, kurios, panašu, slinks lėčiau: srovės maža beturim, o ir vėjas nepersistengia.
Vis dažniau galvon beldžiasi suvokimas, kad šis didysis plaukimas, didžioji avantiūra eina į pabaigą. Žinoma, laukiam jos, juk tam ir plaukiam, kad pasiektume norimą tikslą. Bet kartu širdy jau vietos ieško ir išankstinė nostalgija šiam ypatingam laikotarpiui. Ar seniai verkt norėjos iš nuovargio, nuo kaskart duše įsitaisomų naujų mėlynių, iš žemės kvapo ir artimųjų glėbio ilgesio? O štai, dar kelionei nepasibaigus, jau imi jos ilgėtis! Kaip greit tos sudėtingos patirtys pasimiršta vos pagerėjus sąlygoms ir daugiau pamiegojus! O gal labiau todėl, kad paleisti kažką, kas emociškai stipru, – beveik visada nelengva? Naujo etapo, Polinezijos salų, apie kurias svajota nuo vaikystės, neabejotinai laukiam. Bet jis jau tuoj! Tad jei dar galima paturėt vandenyną, saulėtekius ir bioliuminescencinio planktono žvaigždynus vandeny, pasisveikinti iškylančio banginio purslus, žuvų skraiduolių grakščius šokius, neaprėpiamą erdvę horizonte ir plaučiuose – aš renkuosi tai dar paturėti, prisigrūsti į save tiek, kad jausčiausi saugiai apsirūpinusi rezervu. Neskubink, vėjau, tu ramiai.
Dvidešimt antra diena
Vakarėjant atrodė, kad ši diena prabėgo greit ir niekuo pasakotinu nepasižymėjo. Bet netrukus išgirdom zvimbimą – kažkas užkibo! Kai Rokas jau beveik prisitraukė žuvį ir buvo galima ją įžiūrėt, pasimetėm – jų, berods, dvi! Ant kalmaro imitacijos užkibo wahoo (nežinau lietuviško žodžio atitikmens, gal kas žino?), o aplink jį sukiojosi dorada, kaip spėjam, susidomėjusi tuo pačiu masalu! Iki šiol nebuvom pagavę wahoo! Apsidžiaugėm, bet, suvokę jo dydį (nesvėrėm, bet tikrai daugiau nei 15 kg), ėmėm krimstis, kad mums per didelis, o kaip jį paleist patiems nesusižeidus – irgi nežinom. Taigi šaldytuvas dabar pilnas žuvies, Rokas – adrenalino, o aš – savigraužos. Nors pastarosios – turbūt abu. Pasitarėm, kad kitąkart būsim labiau apsišvietę, kaip per didelį laimikį sėkmingai paleist.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad žvejyba – labai entuziastingas užsiėmimas ir žvejas visada didžiuojasi ištraukęs kuo didesnį laimikį. Bent jau mums taip nesigauna. Džiugesys, kad turėsi šviežio baltyminio maisto, kone visada lieka atmieštas naštos, kad kažkam atėmei gyvybę. Kaip nepalyginamai lengviau yra būti mėsaėdžiu ir žuviaėdžiu, kai gali parduotuvėj nusipirkti filė be jokios emocinės įkrovos, be jokios asmeninės susitikimo su tuo gyvūnu patirties. Kai esi paskutinio didelės gražios žuvies žvilgsnio liudininkas, valgai ją su didele pagarba ir dėkingumu, nešvaistydamas nei gabalėlio, o mintys apie vegetarizmą aplanko dažniau.
Dvidešimt trečia diena
Pavėjui plaukėm tik nepilną vieną dieną. Pastarosios bėga halfvindu. Pučia nei daug, nei mažai – apie 15 mazgų. Panašu, kad likusias 650 jūrmylių halfvindu ir varysim.
Šiandien – žuvų skraiduolių diena. Dažnai jas matėm sklendžiančias virš bangų, kartais – nesėkmingai nusileidžiančias mums ant denio. Jei laiku pastebim – ropščiamės iš savo patogios pozicijos ir skubam jų, dar spurdančių, paleist į laisvę. Šiandien skraiduolių labai daug! Mums gražu žiūrėt, kaip manevringai jos skrieja virš vandens. Bet ne pramoginiais tikslais jos tą daro, o tokiu būdu siekia pabėgti nuo po paviršiumi jas besivejančių tunų, doradų ir kitų plėšriųjų žuvų. Neretai joms pasiseka, jei skrendančių nepastveria to tik ir laukiantys padūkėliai. Kai regi tokį spektaklį – pats laikas būtų žvejot, nes akivaizdu, kad didelės alkanos žuvys sukiojasi aplink. Bet po vakarykščio laimikio žvejybą šioje kelionėje mes skelbiame baigtą.
Šiandien prigeneravom visokiausių receptų su vakarykšte žuvim. Jei viskas bus pavykę, atrodo, nieko neiššvaistysim, suvalgysim. Vienas smagesnių keliavimo aspektų yra prisigaudyti naujų maisto ruošimo idėjų. Jos natūraliai atsiranda ragaujant kažką vietinio, ieškant, ką pagaminti su kokiu nors nauju, nežinomu produktu arba darant suneštinius vakarus su kitais kruizeriais, kurie atsineša kažką savito iš savo krašto arba irgi prisigaudę iš kelionių. Šiandien jau valgėm poisson cru (termiškai neapdorota žuvis, marinuota citrinų sultyse ir kokosų piene). Be proto skanu! Ir dar šaldytuve laukia mano mėgstamiausias Kolumbijos ir Panamos atradimas – ceviche (irgi termiškai neapdorota žuvis, gausiai marinuota citrinų sultyse, daržovėse ir prieskoninėse žolelėse).
Mūsų vanduo bakuose tampa vis skanesnis. Oi patikėkit, koks gardus gali būti paprasčiausias gėlas vanduo, kai prieš tai porą savaičių teko gurkšnot apysūrį!
Dvidešimt ketvirta diena
Ką gi, liko 450 jūrmylių. Ir blogai, nes dabar jau tikrai skaičiuojam. Dar prieš savaitę atrodė „e, pakoreguosiu tas bures, kai prisiruošiu“. O dabar – viskas svarbu: vėjas pakito – greit reguliuot bures, nusilpo – greit išleist pilnas. Be gailesčio dorojam paskutinius likusius vaisius ir daržoves. Ir sėdim kokpite nebe tiek į Kindlus sulindę – dažniau žvalgomės, bandydami atsižiūrėti į bangas, į skraiduolių pulkus ir delfinus, į saulėlydžius, į tokį ryškų, mėnulio nebegesinamą, Paukščių taką naktimis. Tik tak tik tak, liko labai nedaug.
Mūsų mėnulis šiomis naktimis guli ant šono ir dedasi sūpynėmis iš vaikiškų knygų. Kelios naktys iš eilės kaip giedra, tai stebiu Paukščių taką, rodos, iš labai arti. Vandens ir dangaus juoduma susijungia, praranda distanciją ir sukuria labai gražią iliuziją, kad žvaigždės – kone ranka pasiekt. Juolab, kai laivas, skirdamasis per vandenį, išprovokuoja švytinčio plankton šuorus. Gali lengvai pasimest – plauki? skrendi? sklendi? Naktimis turiu veiklos susigalvojusi. Ateinu į savo vachtą, atsinešu didelį salotų šaukštą ir laukiu nelaimėlių kalmarų su skraiduolėm. Tada einu jų gelbėt: susemiu su šaukštu ir paleidžiu atgal į jūrą. Tegu dar pašokinėja ir tegu kita jachta jų kely nebepasitaiko.
Dvidešimt penkta diena
Aplink mus dygsta laivai – žvejybiniai ir kitokie. Praėjusią naktį pažiūrėję į ploterį nustebom – iš kur tiek laivų vienu ypu šalia atsirado? Stebeilydami į tamsą įsitikinom, kad tai – ne laivai, o AIS pažymėtos bojos. Spėjom, kad meteorologinės, bet vėliau sužinojom, kad žvejybinės, skenuojančios vandenį ir duodančios laivams signalus, kur susitelkę dideli žuvų guotai. Kelias raudonai bei žaliai blyksinčias bojas matėm ir fiziškai.
Žodžiu, visokių žmogiškų dalykų čia jau ima rastis – krantas, vadinas, artėja. O kuo jis arčiau, kuo labiau užsidegę skaičiuojam likusias jūrmyles (ar pastebėjot, kad pastarosiomis dienomis pateikiam likusius skaičius?:)), tuo laikas eina lėčiau. Ši diena, vis žvilgčiojant į skaičiukus, truko ilgiau nei įprastai. Suturėtas nuovargis, supratęs, kad nedaug liko, ėmė brautis laukan. Lyg stiklainį būtum nedaug, vos prasukęs iki pasigirsta „pokšt“: dar neatidarytas, bet jau ir ne sandarus. Taip labai staiga tai įvyko, kai suvokėm, kad atvyksim turbūt sekmadienį, o šiandien jau penktadienis. Ir viskas, tada jau nieko nebegali sau padaryti: skaičiuoji jūrmyles, paras, valandas, vachtas, jau vėl egzistuoja savaitės dienos.
Kūnas pripratęs, prisitaikęs prie sąlygų vandenyne, bet jau spyriojasi, nebenori taikstytis su nepatogumais, dažniau kažkur užsigauna, jautriau garsus ir bangas toleruoja miegant. Norisi dar atsidžiaugti jaukia vienatve, bet širdis spurda: kaip ten viskas bus, kokia išties ta tolimoji Polinezija, kokie kraštovaizdžiai ir žmonės mus pasitiks, kiek saldus bus nepertraukiamas nakties miegas? Galvoj grumiasi komforto poreikis ir momento baimė, kai reiks paleisti šitą mėlyną, gilią, taikią, saugią terpę. Ji man tokia patraukli. Ieškodama, kur save padėti, siautėjau virtuvėje, pradėjau kajutėse daryt tvarką, o naktį – skaityt kruizerių pasidalintais PDF‘ais, ką galima rasti, kur reikia nueiti ir ką pamatyti mūsų pirmojoj saloj Nuku Hiva.
Dvidešimt šešta diena
Sako, įvertini, kai baigiasi. Nežinau, ar tai – universali tiesa, bet šiandien ji mums labai tinka. Galvoj vieni kitus maino dvidešimt šešių dienų vaizdai, sunkumai, emocijos, pokalbiai, bangos ir žvaigždynai. Nebuvo šis laikas lengvas, bet ar lengvas kada taip įsimena? Su pirma ryto šviesa turėtume jau įžiūrėt Nuku Hiva krantus. Bet kol kas dar paskutiniai delfinų šou. Ir dar viena, Paukščių tako naktis.
Dvidešimt septinta diena. Atvykimas
Rokas nebesusiturėjo išlaukt, kol nubusiu – pažadino mane ankstyvą rytą, mat jau matosi krantai!!!
Jausmų bangos pralenkė vandenynines – nebežinai, kur dėtis! Nežinau, kaip ir įvardinti. Kaip papasakoti tokioje situacijoje nebuvusiam, ką reiškia dviese burine jachta plaukti per didžiausią planetos vandenyną? Kaip perteikti emocijų šuolius, erdvės į visas puses, viršų ir po mumis neaprėpiamumą? Kaip paatvirauti, ką su mumis ši patirtis padarė? Nežinau, nuoširdžiai nežinau.
Vandenynas turi savybę vienu metu būti traukiantis, žavintis ir kartu gąsdinantis. Su juo, jame mes praleidome 26 nepamirštamas paras. Iki šiol didžiausias mūsų gyvenimo nuotykis baigėsi. Bet dabar, praėjus lygiai metams po to, kai perplaukėme Ramųjį nuo Panamos iki Prancūzijos Polinezijos, – visa vis dar gyva, tiršta, jautru lyg vakar. Vandenynas turi charakterį atleisti jūreivio klaidas arba ne. Mums paprasčiausiai pasisekė, kad neužkrito ant pečių iššūkiai, su kuriais nepajėgtume susitvarkyti. Ir jokio žygdarbio nesijaučiam padarę. Na ir dar mums pasisekė, kad turim vienas kitą, o su dviguba drąsa – lengviau sutikti baimes ir per jas, kartu su vėju, irtis priekin.
P. s. besiidomaujantiems, kaip atvykę sprendėm alsuoklių / sūraus vandens bakuose problemą – ogi niekaip! Supratom, jog bėdos viso labo buvo blogai įsuktame bako dangtelyje, kuris yra ant denio dešiniajame borte ir, žinoma, bangoms ritantis per denį kažkiek jo patekdavo į bakus! Pasirodo, kai paskutinįkart Panamoj, Flamenco marinoj bakus pildėm vandeniu, ne itin gerai užsukom dangtelį, tokia žiopla klaida, kad net gėda prisipažinti… O mes visą Ramujį, gurkšnodami apysūrį vandenį ir ieškodami didelių problemų, perplaukėm!.. Čia, matyt, kad nuotykių per maža nepasirodytų.
s/v Starlight 