Nuo Kartagenos Kolumbijoje iki Panamos – vienas geras „op“, dvi naktys jūroje ir mes jau toj siauroj, du žemynus jungiančioj valstybėj. Jei plauktume iki artimiausio uosto, nebūtų nė tiek, bet tą teritoriją, jungiančią Kolumbiją ir Panamą, rekomenduotina aplenkti: ten eina pagrindiniai narkotikų gabenimo maršrutai, tiek vandeniu, tiek sausuma. Vandeniu paprasčiau, nes džiunglių sekcija tarp dviejų valstybių net neturi pravažiuojamo kelio. Didele dalim dėl šio nelegalaus verslo, Panama ir atsisakė du žemynus sujungti galutinai – Pan American greitkelis nutrūksta tankiose Darien džiunglėse, palikdamas teritoriją gamtai ir tiems, kurie dėl gerų pinigų įveiks tankmę ir braudamiesi pėsčiomis.
Antrą dieną labai nusilpo vėjas. Kaip ir su niekuo nelenktyniaujam, bet šįkart atvykti mums būtinai reikia iki rytojaus 14 val. – iki tol galioja mūsų neigiami PCR testai, be kurių gali maut atgal, iš kur pasirodęs. Ranka nekyla, bet jungiam variklį.
Rytdieną spėjam atvykti ant plauko. Vien dėl to nusprendėm eit į mariną – kad sutaupytume laiko dingio pripūtimui, variklio nuleidimui ir vietelės radimui tankiai užimtoje inkaravietėje. Kviečiam Linton bay mariną per radiją, klausiam, ar turi vietos. „Turim, – sako, – „bet gal jūs norit ryt atvykt?“ Keistas klausimas, galvoju. „Ne ne, mes labai norim šiandien. Ta prasme norim DABAR.“ Marinos darbuotojas susimilsta ir nurodo švartavimosi vietą. Greitai susisukam prie doko, Rokas pasigriebia dokumentus ir bėga iki ofisiuko, bet pakeliui sutinka tą patį ir tądien vienintelį marinos darbuotoją: „Kur tu bėgi, šiandien karnavalas, niekas Panamoj nedirba!“
Gerai, kad Rokas turėjo suopratos įkalbėt aną apsaugininką pasirašyt ant popieriuko, kad burinė jachta Starlight atvyko į Linton Bay mariną vasario 16 d. 13:45 val. Kitą dieną, registruojantis į šalį, mums to popieriuko labai prireikė. Beje, kruizinimo leidimas Panamoje kainuoja visai nemenkai – 185 USD metams. Daugelis kruizerių, neplanuojančių Panamoje viešėti visus metus, balsuotų už mažesnę sumą trumpesniam laikotarpiui, bet balsuot nieks nekvietė, teko susimokėt.
Vėliau galai suėjo ir mano galvoje: Lietuvoje – Užgavėnės, Lotynų Amerikoje – didieji karnavalai. Deja, nepriregistruoti mes niekur išeit negalėjome, vien girdėjome iš tolėliau ataidinčią muziką ir bendrą lotynų amerikietišką triukšmą. Užtai marinoje niekas nieko nekontroliavo: gali slankiot aplink, kalbinti kaimynus ir net prisėsti alaus bariuke.
Linton bay marina – vidury niekur. Nuo civilizacijos ją skiria tankios džiunglės, o iki artimiausių kaimų reikia gabalą paėjėti. Atmosfera marinoje įdomi: ant kranto iškeltos jachtos vaizdingai stovi tarp palmių, fone miškuose staugia beždžionės, o daug kruizerių, diena ar vakaras, sėdi aptriušusiame kabakėlyje prie alaus ir wifi. Matosi, kad vieni kitus pažįsta jau senokai, matosi, kad bendros kalbos turi. Daugiau pabendravę ir mes, susidarom įspūdį, kad ši marina yra tarsi didelių užmojų turėjusių, bet dėl kokių nors priežasčių kelionėje užstrigusių kruizerių užuovėja. Vieni stojo čia „trumpam“ remontui ar upgreidui prieš didelį nuotykį Ramiajame. O tuos upgreidus pradėjus, sunku besustot, ypač kai kaimynas, kątik įsistatęs ličio baterijas, nuolat porina, kaip pagerėjo jo gyvenimas. Tada reikia ir tau. Kiti – kelis sezonus praleidę Karibuose ir natūraliai apsukę ratą ar du, stojo čia susivokti, kur traukti toliau. Dar kiti – aiškiai nori į Ramųjį, bet nedrįsta, abejoja laivu ar savimi. Linton Bay mums pasirodė kaip labai aiški kryžkelės vieta, kurioje turi pasirinkti, kur traukti toliau. Arba ne! Gali likti čia, ieškot pasiteisinimų, kad vis dar lauki kokios nors siunčiamos atsarginės detalės, pastrigusios pašte ar muitinėje, ir leisti dienas prie alaus ir wifi.
Susidaryti įspūdį apie Linton Bay ir susivokti, kad reikia sprukti, kol neužstrigom ir mes, užteko poros dienų. Po miškus prisibraidėm ir pakankamai laiko marinose / dirbtuvėse praleidome Kolumbijoje, o štai kruizinimo tarp salų ir inkaraviečių – ilgėjomės. Tad mūsų tikslas – San Blas salos.
San Blas arba Guna Yala
Panamiečiai salyną vadina San Blas, tačiau jame gyvenanti senųjų žemyno gyventojų gentis turi savo pavadinimą – Guna Yala, išvertus – gunų žemė. Juokais mėgstama sakyti, kad čia reikia praleisti visus metus, bent dieną skiriant vienai salai, kurių viso – 365-ios. Tik 50 iš jų apgyvendintos, visos kitos – mažyčiai balto smėlio ir kokospalmių kauburėliai, tikėtina, būsiantys vieni pirmųjų, išnykę globalinio vandens lygio kilimo akistatoje. Jau per pastaruosius dešimtmečius fiksuotos kelios salelės, panirusios po vandens paviršiumi.
Techniškai salos priklauso Panamai, tačiau gunos su tuo sutiko tik išsikovoję labai daug autonomijos. Jie turi savo vėliavą, savo konstituciją, savo taisykles. Ir nors Panamoje mes jau įsiregistravome, atvykę į San Blas, buvome paprašyti tai padaryti atskirai ir, vietoj Panamos vėliavos, ant dešinio zalingio išsikelti Guna Yalos.
Iš pradžių jautėmės nedrąsiai, plaukiojom, snorklinom aplinkui, bet į salą nesilaipinome. Didžiausiame kruizerių informacijos internetiniame puslapyje http://www.noonsite.com, San Blas, dėl pandemijos, minimas kaip uždarytas. Tačiau iš kruizerių girdėjome, kad jie ten nesusidūrė su jokiais ribojimais. Visgi išsilaipinti salelėje, kurioje nėra jokio doko, jokios viešosios erdvės – tai tas pats, kas realiai įeiti į kieno nors kiemą ir žvalgytis, vaikštinėti aplink. O šiuo atveju – dar ir vaikštinėti po etninės genties kiemą! Na nedrąsu! Bet kai prie mūsų priplaukė kongreso valtelė ir išrašė kruizinimo leidimą, pasijutom esantys čia legaliai ir šmirinėt po salas jau buvo jaukiau.
Iki XX a. vid. į (!!!) Guna Yalą negalėjo patekti niekas iš išorės. Iš pradžių įsileidę tik vieną kitą antropologą, dabar gunos mielai priima besilankančias jachtas, bet iki šiol visame salyne nėra nei vieno viešbučio, kur galėtų apsistoti kitaip keliaujantys. Turistams pasiekti San Blas salas – komplikuota: reikia vietiniu skrydžiu atskristi iki artimiausio miestelio ir ieškoti, kas galėtų dar gabalą pavežti ir vėliau nuplukdyti iki kurios nors salelės (viešasis transportas neegzistuoja). O tada dar tikėtis, kad esi laimės kūdikis ir gunos ras, kur tave apnakvyndinti. Mums būti čionai su savo plūduriuojančia troba – didelė privilegija.
Šiandien gunos, nors iš pažiūros gyvenantys labai tradiciškai ir konservatyviai, kartais net truputį kalba angliškai. Mums pavyko sužinoti, kad į salas prieš kelis šimtus metų jų gentis atsikraustė dėl maliarijos ir kitų tropinių ligų, anuomet smarkiai paplitusių žemyninėje Panamos dalyje. O ir dėl ramybės nedavusių konkuruojančių genčių, nuolat kovojusių dėl teritorijų. Turtingoms žemėms šios salelės neprilygo, tačiau žuvų Karibų jūros vandenyse buvo apsčiai, o salose auga vienas universaliausių maisto produktų – kokospalmės. Gunos iš storų pakrantės kamienų skaptavo valtis, siuvosi bures ir tapo gerais jūreiviais, migruojančiais po teritoriją ir užsukančiais į žemyno pakrantę verstis žemdirbyste.
Niekas kitas negali įsigyti gunų žemės. Niekas kitas, kad ir kaip norėtų šį didelio potencialo regioną paversti pelningo turizmo erdve, negali to padaryti. Manoma, kad vizualiai šis kraštas ne ką pasikeitė nuo XVI a. pradžios, kai čia išsilaipino pirmieji europiečiai.
Daugybė centrinės Amerikos genčių ispanizacijai neatsilaikė ir šiuo metu viso labo kaip eksponatas saugomuose rezervatuose gyvena kelios, tradicijų besilaikančios šeimos. Neįsivaizduoju tokios genties ateities, matyt galiausiai jie visvien asimiliuosis. O štai gunos iki šiol stovi stipriai, turi išsikovoję labai daug autonomijos, neparduoda ir nenuomoja žemės, stengiasi išsaugoti savo kultūrą, perduoti molų siuvinėjimo tradicijas, nerašytinę kalbą, sklindančią tik iš lūpų į lūpas.
Suprantamos gunų taisyklės norint išsaugoti tradicijas ir teritoriją nuo didelių pokyčių, bet kai kurie reguliavimai mums pasirodė keistoki. Guna Yaloje draudžiama nardyti su scuba įranga, kaituoti, surfinti, užsiimti povandenine medžiokle su šautuvu, netgi skraidinti droną. Oficialiai taisyklės grindžiamos prevencija išžvejoti teritoriją, pažeisti koralus, trikdyti atokias gyvenvietes. Bet iš tų pačių gunų girdėjome, kad realiai šios taisyklės atsirado po nelaimingų atsitikimų, kurie nupasakojami taip: guna nusižiūrėjo, kad baltieji nardo su įranga, užsinorėjo ir pats, pabandė nepraėjęs jokių kursų ir paskendo. Kitas guna, nusižiūrėjo, kad baltieji medžioja su povandeniniu šautuvu, užsinorėjo ir pats, bandė nemokėdamas ir tokiu būdu sužalojo koralus arba net save patį. Taigi, nelaimingas atsitikimas, o po to draudimas, ne edukacija.
Man atrodo, kad tokie draudimai gali būti viena iš priežasčių, kodėl gunų Guna Yaloje mažėja. Vis daugiau etninės genties atstovų palieka savo gimtas saleles ir išvyksta gyventi į šiuolaikišką Panama City. Juk neįmanoma šiais laikais visuomenės atriboti draudimais ir tikėtis, kad jie nenorės patirti to, ką gali patirti kiti. Juolab, kad per pusantro mėnesio pamatėme, kad draudimai pagrinde galioja gunoms, ne lankytojams. Kruizeriai atsiklausę kaimynystėje gyvenančių gunų kaituoja, surfina, žvejoja ir skraidina dronus, ir niekas tam neprieštarauja. Svarbu to nedaryti priešais kaimus ir nekelti pagundos užsiimti velnio išmislais.
Iš esmės gunos mums pasirodė labai draugiški ir net kuklūs žmonės. Dažnai matydavome, kaip visai šalia, inkaravietėse jie žvejoja iš kanojų. Retas atvejis, kad jie priplauks ir pasiūlys žuvies. Bet jei šūktelsi, pamosi ranka – prisiirs su plačiausia šypsena, parodys kątik ištrauktus laimikius ir, pageidaujant, parduos.
Drąsesnės ir komunikabilesnės – moterys. Jos ne kartą priplaukė prie Starlight parodyti molų. Mola – tradiciniais raštais dekoruotas audinys, gunų naudojamas kaip puošnus moters rūbo akcentas. Šiandien molos sėkmingai parduodamos turistams, kurie retai audinius inkorporuoja į savo garderobą. Žymiai dažniau jie atsiduria kaip meno kūriniai ant sienų, pagalvėlių, staltiesių ir pan.
Molos gaminamos labai įdomiu, man iki tol negirdėtu būdu. Keli skirtingų spalvų audiniai susiuvami vienas ant kito, o raštai kuriami prakerpant norimą skaičių sluoksnių, žiūrint kurio audinio spalvos, iškylančios į paviršių, norima. Aukščiau matomo pelikano atveju, egzistuoja keturi audiniai ir visas ornamentas aplink paukštį yra išgautas kruopščiai karpant sluoksnius, o tada juos apsiuvant. Vaizduojamam objektui išryškinti, pasitelkiama dar daugiau spalvų papildomai pasiuvinėjant.
Priklausomai nuo to, kokio sudėtingumo mola, jos kaina svyruoja maždaug nuo 20 iki 100 dolerių. Daugeliui šeimų tai yra labai svarbus pajamų šaltinis, todėl stengiamasi, kad bent viena šeimos mergaitė nuo mažens būtų mokoma ir vėliau taptų meistre.
Tiesa, gunų dėvimos molos kiek skiriasi nuo parduodamų turistams. Pirmosios paprastai vaizduoja abstrakčius raštus, geometrines figūras. Tokios molos retai parduodamos, nes manoma, kad jos turi galią, o jei nežinai, kaip ja pasinaudoti – tau nevalia tokios ir nešioti.
Beje, molų tradicija nėra labai sena. Ji atsirado tik po europiečių invazijos, kai šie uždraudė vietos gyventojams tatuiruoti savo kūnus. Raštus, kuriais gunos dekoruodavo save, jie perkėlė ant tų pačių ispanų atgabentų audinių. Audiniai, be abejo, jiems atiteko ne kaip draugiška lauktuvė, o prievarta dengti gėdingus kūnus.
Įdomu tai, kad moteris dažnai matėme dėvint tradicinius rūbus, o vyrų apranga niekuo nesiskyrė nuo eilinio panamiečio – marškinėliai ir džinsai ar šortai. Gunos – matriarchalinė gentis: svarbiausi sprendimai priimami moterų, nekilnojamas turtas priklauso išskirtinai moterims, šeimos biudžetas valdomas irgi moterų. Įvykus vedyboms, vyras palieka tėvų namus, kraustosi pas žmoną ir dirba žmonos šeimai. Užtai moterys ir rengiasi prabangiau. Tačiau iš esmės, vyrai ir moterys kasdienėse veiklose jaučiasi lygūs: tradiciškai moterys augina vaikus, prižiūri namus, siuvinėja molas, o vyrai žvejoja ir ūkininkauja. Visos šios veiklos vienodai laikomos darbu. Vaikai, beje, irgi nėra traktuojami kaip priklausantys tėvams. Jei vaikas šeimoje jaučiasi blogai, jis turi teisę pasiprašyti gyventi pas giminaičius ar kitas aplinkines šeimas.
Vienądien prie mūsų priplaukė gunų moteris ir prisistatė esanti Liza, molų meistrė. Jos darbai tikrai nešė meistriškumu! Liza kalbėjo angliškai, tad mes sąmoningai neskubėjom sklaidyti jos rankdarbių ir naudojomės galimybe išgirsti šį tą įdomaus.
Liza apsirengusi kaip moteris ir moteriškų manierų, tačiau kūno sudėjimas, veido bruožai ir balsas – vyriški. Tokių Guna Yaloje sutikom jau keletą. Trečioji lytis čia – visiškai normalus ir neretas fenomenas ir jie turi jai atskirą vardą – Omeggid, pažodžiui išvertus, – „kaip moteris“. Jei berniukas vaikystėje pradeda elgtis kaip moteris, šeima tai priima natūraliai ir leidžia jam augti kaip Omeggid, mat gunų kultūroje lytys yra trys, ne dvi, o būti Omeggid – nieko keisto, nieko gėdingo, nieko neįprasto. Tuo tarpu gunų mergaitei laikyti save vyru – itin retas atvejis. Gunos sako, kad tai būtų lygiai taip pat toleruojama, tačiau visuomenėje, kur valdo moterys, noro transformuotis į vyrą beveik nepasitaiko.
Kartą prie mūsų prisiyrė keli gunos ir paklausė, gal mes pripiltume jiems porą kanistrų gėlo vandens. Mat kurį laiką nelijo, o saloje vyko daugiadienės iškilmės Ico-inna, kurių metu baigėsi ne tik naminukė chicha, bet ir paprasčiausias vanduo. Turim vandens gėlintuvą, daug saulės, kad galėtume leist pakankamai valandų jam veikti, skaidrų jūros vandenį, tai pašelpti tikrai galime, Ico-inna – didžiulė šventė, kai mergaitė sulaukia brendimo etapo. Šia proga mergina dovanų gauna auksinį nosies auskarą, simbolizuojantį prabangą, pasiturintį gyvenimą ir aukštą savivertę.
Jei ne gunos, ne savita jų kultūra, kruizinimas San Blase prarastų didelę dalį žavesio. Didžiausios gunų bendruomenės susitelkusios rytinėje salyno dalyje, bet dėl pandemijos į kaimus, deja, išsilaipinti mes negalėjome. Tad pusantro mėnesio šmirinėjome vien po vakarinę, retai apgyvendintą San Blaso pusę. Vartydami kruizinimo gido puslapius su drono nuotraukomis, negalėjome patikėti, kokie laimingi šiemet mes čia esame: ten, kur inkaravietės nuotraukoje matome susipraudusias 10-15 jachtų, 2021-aisiais buvome vieni, kartais – dar geriau – su pora inkaravietės kaimynų.
Dvi savaitės tarp dviejų miniatiūrinių negyvenamų salelių skamba nuobodžiai? O mes nepajutom, kaip jos praėjo. Ryte prasiplauki. Išsilaipini saloj, stebi žuvį dorojančius vanagus. Jei leidžia vėjas, mokais kaituot. Vienądien pasnorklini vieną rifą, kitądien – kitą, trečiądien – dar kitą tolėliau. Sutinki rajas, rifinius ir nurse ryklius, kalmarus ar vėžlius. Popiet nebūtinai plauki prie rifo, bet tiesiog plūduriuoji šalia jachtos ir tykai, kol pro šalį praplauks smalsi, o ir labai gardi skumbrė – įtempi hawaian sling, paleidi strėlę ir turi vakarienę. Karts nuo karto sulauki vietinių kanojos, norinčios aprodyti tau jų šeimos molas, parduoti žuvies, lobsterių, kokosų ar kokosinės duonelės. Jie – tik porą žodžių angliškai, mes – tik porą ispaniškai, bet pokalbiai kažkaip mezgėsi, abi pusės kantriai toleravo kitos pastangas, nes – buvo justi – abiems kontaktas įdomus.
San Blase mums reikėjo apsiprasti su šiokiu tokiu netikėtumu vandeny – rykliais. Rytų Karibuose jų beveik nematėm, nebent nardymo kompanija nuplukdo būtent ten, kur žino vieną kitą paprastai būnant. O čia jų tikrai yra! Dažniausiai maži, rifiniai arba „nurse“ – paprastai dienos metu snaudžiantys ant dugno. Puikiai žinom, kad rykliai nei šimtadaliu nėra tiek pavojingi žmogui kiek tropiniai uodai, bet išmesti iš galvos vaikystėje įstrigusius „Nasrų“ vaizdus, akimirksniu nepavyksta. Matydami, kad jie tavimi nesidomi, praplaukia pro šalį savais reikalais, galiausiai nebesureikšminom. Nebuvo kitos išeities, nes rykliukus jei ne kas kartą, tai tikrai kas antrą snorklindami prie rifų sutikdavom.
Dažnai su dingiu aplėkdavom ir toliau nuo inkaravietės esančias saleles. Kai kuriose gyvena viena ar dvi šeimos. Tokiose atokiose vietose, ne kaimuose, žmonės atrodė išsiilgę bendravimo ir noriai modavo mums išsilaipinti, pasivaikščioti. Aišku, galimybėmis naudojomės.
Priėjęs arčiau, matai, kad viduje dažniausiai nėra nieko išskyrus kabančius hamakus. Gunoms nereikia kitų baldų. Maistą jie gamina paplūdimy ant laužo, sėdi ant išgriuvusios palmės arba linguoja hamake. Žinoma, teko matyti ir plastikinių stalų, kėdžių, bet vakarietiškos įtakos, kaip mums sakė, daugiau kaimuose. Kai kur prie trobelių buvo sustatytų net saulės baterijų. Spėju, jos labiausiai pasitarnauja kokiai lempai ir telefonams pakrauti, nes buitinės įrangos neteko matyti. Nesvarbu, kad ryšys dažniausiai prastas arba jo nėra visai, mobilus telefonas – svarbus akcentas, kone visi juos turi ir tai yra viena iš priežasčių stabtelėti prie jachtos: „gal galite pakrauti mano telefoną?“.
Kokosai – pagrindinis gunų pajamų šaltinis. Net jei sala negyvenama, kiekviena palmė kažkam priklauso ir nevalia kokosų pasirinkti savavališkai. Kai vienas kainuoja dolerį, sakyčiau, nėra net pagundos vogti.
Pakrauti gunoms telefonus ar pripilti vandens – niekad neatsakėme. Kas nepatiko – tai gan dažnas įprotis prašyti Coca-Colos ar alaus. Pirmuosius kartus, išgirdę prašymą, davėme. Bet vėliau, supratę to dažnį ir, kad duodami, toliau motivuojame juos paprašaikauti, o juolab daugiau pasivaikščioję po salas ir pamatę plastiko šiukšlių realybę, nustojome tai daryti. Keliskart visgi nesugebėjome pasakyti „ne“, bet tokiais atvejais mandagiai paprašydavom ko nors mainais. Kolumbijoje jau buvome pamokyti nedalinti labdaros, o visada skatinti mainytis. Paprastai gaudavome bananų, laimų, kokosų ar kokosinės duonelės.
Deja deja, bet šiukšlių problema Guna Yaloje mums pasirodė labai opi ir blogiausia – kol kas visai nesprendžiama. 30 000 gyventojų teritorija neturi jokios atliekų išvežimo ar apdirbimo sistemos. Kol žmonės gyveno vien iš to, ką užsiaugina, pasigauna patys – problema neegzistavo. Tačiau dabar vis dažniau į teritoriją užsuka kolumbiečių valtys-parduotuvės, atgabenančios produktus pakuotėse. O ką su tom pakuotėm po to daryt? Kai kurie degina. Bet panašu, kad dėl šiukšlių jie dažniausiai nesiparina – meta į krūvas šalia trobelių ir nesuka galvos. Arba, kur gyvenvietės didesnės ir vietos stringa, šiukšlių maišai tiesiog paskandinami įlankose tarp mangrovių… Nemažai plastiko atrodo atkeliavę ir iš vandenyno, iš toli, nes pakuotės – ne amerikietiškos. Man regis, šioje vietoje Panamos valdžia tikrai galėtų atlikti savo indėlį ir suorganizuoti šiukšlių išvežimą neturėtų būti misija neįmanoma.
Jei pamiršim šiukšlių skaudulį, mūsų dienos San Blase buvo tikrų tikriausia idilė. Po Kartagenos dirbtuvių čia buvo geriausias įmanomas atokvėpis ir kruizerio gyvenimas didžiausioje prabangoje (mano prabangos supratimu). Puikus oras, beveik visada pakankamai vėjo plaukti burėmis ir atvėsinti kajutes, skaidrus vanduo ir koralai, pilni gyvybės, tuščios inkaravietės ir trumpi atstumai nuo vienos iki kitos. Suprantame, kaip niekas kitas, kad pandemijos akistatoje keliauti nėra lengva, bet vistiek bandėme įkyrėti draugams ir įkalbėti atvykti. Nes tikrai geriau nerasi! Nesakau, kad kitur tropikuose nėra gražių, įdomių vietų, bet didelė teritorija, kur kruizinimas būtų toks malonus, toks absoliučiai idiliškas – retenybė. Tai atstumai tarp inkaraviečių dideli ir įgula kankinasi nuo jūrligės, tai inkaravietėj siūba ramybės neduoda, o toj, kurioj ramu, žinoma, jau sulindusios kitos gudrios jachtutės. Visos tos dilemos čia negaliojo ir mums liko plėsčiot rankom – kaip gaila, kad šiuo aukščiausios klasės kruizinimu su niekuo negalim pasidalint.
Na ir dar geriau – čia beveik nėra charterinių jachtų. Egzistuoja kelios pavienės (bet nei vienos kompanijos), kurias galima išsinuomoti Linton Bay marinoje, bet jokios infrastruktūros San Blaso salyne: anei vieno doko, anei restorano ar wifi, anei dar kokių paslaugų, pramogų. Kam teko charterių kaimynystė inkaravietėse, žino, kaip stipriai ramiau ir, svarbiausia, saugiau, kai jų aplink nėra.
Vienas niuansas, dėl ko trumpi atstumai tarp inkaraviečių visgi turi būti traktuojami rimtai ir atsargiai – daugybė netikslumų Navionics jūrlapiuose. Seklumos ir rifai dažnai sužymėti netiksliai, o ant rifų trūnijantys keltai, jachtos ir krovininiai laivai – neretas reginys. Vienintelis patikimas šaltinis navigacijai – Eric Bauhaus knyga „The Panama Cruising Guide“, su adekvačiais jūrlapiais, sužymėtais visais rifais ir kitomis kliūtimis, gyliais ir vertingais patarimais apie inkaravietes. Rytinėse Karibų salose irgi turėjom Chris Doyle gidus, bet iš jų vertės buvo tiek, kad gali apžvelgti inkaravietes ir susidaryti bendrą įspūdį – visa svarbi ir detali info buvo pakankama Navionics. San Blase navigavimasis be Eric Bauhaus gido, beveik garantuotai, būtų neįmanomas. Žinoma, vien pasidėt šalia maldaknygę, nepakanka: gylio matuoklis, teritorijos skenavimas akimis nuo laivapriekio – ne mažiau svarbu.
Pazylioję tarp negyvenamų arba menkai gyvenamų salelių, labai norėjom prisliūkinti arčiau gunų kaimų. Gunų bendruomenės valdomos visuotinės demokratijos: kiekvieną vakarą taip vadinamame kongreso pastate susirenka visi salos gyventojai ir aptaria aktualijas, iššūkius, poreikius. Jei kažkas suserga – kviečiamas šamanas, bandantis suprasti, kur ligos šaknys (dažniausiai – apsėdusi bloga dvasia). Iš teritorijos senbūvių kruizerių girdėjome, kad kartais jiems buvo leista likti vakare stebėti kongreso. Pavydu, bet dabar dėl pandemijos didesniuose kaimuose išsilaipinti negalėjome. Kad nors akies kraštą į juos užmestume, prisiinkaravome greta Narganos salos, šalia žemyninės Guna Yalos.
Iš kokpito matėme glaudžiai trobelėmis aplipdytą salą, girdėjome gaidžius ir kriuksinčius paršelius, taip pat ir muziką vakarais. Kvapas – ne pats maloniausias: kiaulių gardai, vištidės, o ir gyventojų tualetai ir dušai – bambukinėse būdelėse virš vandens. Labai patogu: nei klozeto šveist, nei kiaulių mešlo mėžt – viskas tiesiai jūron. Tik gal maudytis greta nelabai jau norisi.
Nors žmonės čia nesimaudo matyt dėl kitos priežasties. Upėse gyvenantys krokodilai nevengia išplaukti į sūrius vandenis, o kartais pagriebti ir kokį šuniuką ar neprižiūrėtą paršiuką. Žmogus – paprastai per didelis grobis, tačiau jei vanduo drumzlinas ir krokodilas jaučiasi turintis pranašumą – kas žino, kaip situacija baigtųsi.
Tačiau pamatyti krokodilą saugiai iš dingio būtų labai įdomu! Visai šalia Narganos į jūrą įteka kelios upės. Viena jų, Rio Diablo – labai vaizdinga, sekli, bet valtimis praplaukiama. Srovė dažniausiai silpna, tad gali užgesinti variklį, mėgautis džiunglių garsais ir irklais mosuot upe aukštyn. Kai kurios vietos tokios seklios, kad tenka išlipti ir vestis dingį be mūsų svorio. Atmosfera išskirtinė. Džiunglių tankmėj gausu balsų, palei vandens paviršių šildosi driežai, mums priartėjus tarp šaknų skubriai pasislepia neatpažinta gyvatė, kvepia medum. Čia irgi gunų žemės, tik beveik negyvenamos, atskirtos nuo likusios Panamos kalnais ir atogrąžų miškais. Kur įmanoma prasibrauti pro tankmę, kur galima pasiekti upe, ten auginami bananai, mangai, avokadai, cukranendrės.
Radom, kur galima išsilaipint, prie šakų pririšom dingį ir lindom gilumon pavaikščiot kiek pramintu takeliu.
Rokas buvo paskaitęs, kad Panamoje ne krokodilų ar ryklių reik bijot, o gyvačių. Vienai pranėrus priešais mus ant keliuko, Rokas ėmė prevenciškai baksnot žemę lazda, keldamas triukšmą ir taip įspėdamas gyvates sprukt iš anksto.
Ko bijai, to ir lauk? Priėję keliuko galą, šalia mažo upeliūkščio išsitraukėm priešpiečius. Sėdėjom ant akmenų, išavę atpratusias nuo batų kojas, ir pliurpėm kažkokius niekus. Pavyzdžiui, kad Rokui mano kojų pirštai atrodo juokingi. Aš ginčijuos, ginu savo pirštų normalumą. Diskusija išsirutulioja iki tiek, kad Rokui reikia nufotografuoti mano pirštus ir parodyti man juos neva nešališkai iš šono… Nufotografuoja, priartina, jau tuoj skels argumentus pirštų nenaudai, bet kad šoka staiga atatupstas – ĖJ, KOKS VORAS!! Sulig šiais žodžiais šokau ir aš. Nemenko dydžio, plaukuotas, siaubingas padaras visą laiką mums aptarinėjant pirštus… šalia tų pirštų ir kiurksojo! O mes jį užfiksavom tik nuotraukoj!
Daugiau tądien ant žemės nesėdėjom. Grįžtant upe vėl ieškojom krokodilų. Labiausiai jų tikėjomės sekliose, drumzlinose, mangrovėmis apaugusiose atšakose. Bet šelmiai nesiteikė mums rodytis.
Turą dingiu Rio Diablo upe kartojom ir kitądien. Bet tyrinėdami pakrantės teritoriją netoliese Narganos, tarp mangrovių radome dar kelias proskynas, kur ir siauresniais upeliais galima įsliuogti gilyn į tropikų tankmę. Čia mangrovių raizgalynė sukuria dar stipresnį pasakų miško įspūdį, ypač anksti rytais ir vakarop prieš saulei leidžiantis. Tad ir paryčių kava, ir pavakarės vynas tylomis siurbčioti čia.
Nesijautėm San Blase atsibuvę. Neįmanoma. Pusantro mėnesio ištirpo kaip geras šokoladas burnoj, dar ilgai paliekantis malonų poskonį. Turbūt taip nutinka daugeliui ilgai keliaujant – laikas ima bėgt greit, kaip greit bėgdavo ir ofise, kaip greit pranykdavo ir savaitgaliai.
Prisiklausę siaubo istorijų, sukom galvas, kur traukti toliau. Geras laikas plaukti per Ramųjį, tačiau Prancūzų Polinezija neseniai užsidarė ir kol kas sienų neatveria. Vakarinės Karibų salos irgi. Nusprendėm, kad visgi norim kirsti Panamos kanalą ir, jei situacija Ramiojo salose nekis, taikyti į Kosta Riką bei pietinę Meksiką (kur vasarą negresia uraganai). Kadangi tai padaryti turim viso labo gerą mėnesį, laikas atsisveikint su San Blasu ir judėt kanalo link. Laukia naujas, įdomus, neaiškus, intriguojantis sezonas!
s/v Starlight 