Po keturių dienų Medeline, išsinuomojom automobilį ir patraukėm prie garsiosios Guatapé uolos. Tik 80 km, o jau akivaizdu, kad palikom amžinąjį pavasarį ir nusileidom į lietingas ir žlegsinčias lygumas tarp vakarinių Andų ir rytinių. Lygumas, sakytum, jei ne ta viena gigantiška uola, lyg tyčia ne į temą kažkieno čia patupdyta. Uolos pavadinimas priklauso nuo to, kuriam kaime jo paklausi. Maždaug vienodai nutolusi nuo dviejų artimiausių kaimų, ji tapo varžytuvių objektu: El Peñol gyventojai ją vadina La Piedra del Peñol, Guatape – La Piedra de Guatapé. Juokinga istorija nutiko, kai pastarieji nusprendė užbaigti šią painiavą, ant uolos tiesiai šviesiai išrašydami GUATAPÉ. Jiems pavyko prieiti iki GI (nespėjo net U užbaigti) kol klastą pastebėjo El Peñol žmonės ir procesą kaipmat nutraukė. Dar juokingiau, kad tas neaišku apie ką „GI“ taip ir liko šviest ant vakarinio uolos šlaito, pasitikdamas visus, atvykstančius iš Medelino pusės.
Kiek žinoma, pirmąkart į uolos viršūnę įlipta tik 1954-aisiais per penkių dienų ekspediciją. Šiandien į daugiau kaip 200 metrų aukščio uolą suktais laiptais užkylame per kokias 15 min. Sako, kad nuo viršūnės gali matyt net kelis šimtus kilometrų aplink, bet mes džiaugėmės, kad, kol lipom, dangus bent mažumą prasiblaivė.
Dauguma uolą lankančių turistų apsistoja Guatapé hosteliuose. Nenugirdau istorijos – ar tam, kad pritrauktų daugiau turistų, ar kad toks vietos papratimas seniai nusistovėjęs – kiekvienas miestelio namas pridekoruotas ryškiausių spalvų frizais. Ir tikrai ne PAdorekoruotas, o PRIdekoruotas. Prašom atsigrožėti:
Atsigrožėję uola ir paprunkštavę iš Guatapé dekoro, kitą rytą pradėjom savo kelią per centrinius ir rytinius Andus. Kai supratau, kad kirsim dvi kalnų grandines, šio kelio segmento laukiau ypatingai. Rūko miškai (angl. cloud forests) – vietos, kur šaltas kalnų oras maišosi su tropikų drėgme, sukurdamas tankų, mistišką rūką. Kolumbijos rūko miškų bioįvairovė neturi lygių: vien šiame vienos šalies ruoželyje namus randa šeštadalis visos planetos floros ir faunos! Čia auga šimtai rūšių orchidėjų, atokių buveinių dairosi pumos, mišriu klimatu dalijasi ir palmės, ir paparčiai, o pakelėse teritorijas žvalgo sparnuoti Andų plėšrūnai.
Ko nežinojom – kad laiko stodinėti ir dairytis gyvūnų turėsim nedaug, mat net važiuojant pagrindiniais keliais, 300 km gali judėti ištisas 8 valandas. Tas įspūdingas Kolumbijos kraštovaizdis, kurį pamatyt čia važinėjamės, yra ir priežastis, kodėl tas važiavimas ne iš lengvųjų. Andai – ilgiausia, jauniausia ir labiausiai vietoje nenustygstanti kalnų grandinė Žemėje, ir mums teko ją kirsti keliskart. Vienos juostos serpantinai per kalnus, kuriuos be perstojo blokuoja vilkikai. Lengvieji automobiliai čia – retenybė, matyt vietiniai žino, į ką veltųsi ir be diskusijos renkasi gan pigius tarpmiestinius skrydžius.
Dar vienas labai užstabdantis dalykas – kelių remontai. O jie dažnesni nei galėtum pagalvoti, nes, dėl gausių kritulių ir deforestacijos, nuošliaužos yra gan pasitaikantis reikalas. Apie kai kuriuos remontus pavyko sužinoti iš anksto ir nusukti dar įdomesniais aplinkkeliais, kitus – teko patirti savo kailiu. Planavimas ir papildomo laiko užsidėjimas tapo kritinis ne tik todėl, kad tokiais keliais mažiausiai nori vairuoti naktį, bet pagrinde todėl, kad kiekvienas šalies regionas turi savo atskirus karantino ribojimus, kurių dažniausias – po 20 val. draudžiamas bet koks kojos kėlimas iš namų. Niekas nenori turėt reikalų su Kolumbijos policija, tad iš paskutiniųjų stengėmės nurodytu laiku pasiekt kokią nors nakvynę.
Važiuodami neretai matėm kelkraščiais einančius žmones. Dažniausiai grupelėmis, su kuprinėmis, lagaminais, vaikų vežimėliais, kartais ir karučiais, pilnais daiktų. Neužilgo supratom, kad čia ne viena šeima iš kaimo į kaimą persikrausto. Čia minimalaus saugumo ir ramybės pėsčiomis iš krizės apimtos šalies traukia venesueliečiai. Nežinau, kaip konkrečiai su tuo tvarkėsi Kolumbija, nes priimti daugiau nei du milijonus pabėgėlių karantino situacijoje neturėjo būt paprasta…
Nuo Guatape iki kito tikslo – Villa de Leyva – 420 km. Nedaug? Nedaug, o truko dvi dienas. Nakvynei, kartu su tuntu furistų, teko stoti neišvaizdžiame pakelės miestelyje Doradal, visai greta Hacienda Napoles – buvusios garsiosios Pablo Escobaro sodybos, kur 20 kvadratiniu km plote be visos kitos prabangos dar ganėsi ir iš kitų žemynų nelegaliai atgabenti drambliai, begemotai, žirafos… Po barono mirties dauguma liukso pastatų buvo sunaikinti, o privataus zoologijos sodo gyvūnai išsilakstė po apylinkes. Pietų Amerikoje niekada negyvenusiems begemotams čia patiko ir iki šiol jie plečiasi gretimose teritorijose. O nauja žemynui rūšis juokais pavadinta cocaine hipos.
Ryte išsičekinant iš hostelio mums pasiūlė nepraleisti pusryčių ir paklausė, ar tiks huevos pericos. Dar apsimiegoję sekundę sudvejojom, ką mums čia siūlo, bet mandagiai linktelėjom. Padavėjui nuėjus galvoju: huevos – kiaušiniai, pericos – banguotosios papūgėlės… No way… No… Nejaugi jie valgo papūgų kiaušinius??? Skubu rašyt draugams Andrea ir Martin, tikėdamasi, kad jie pristatys mums kitą pericos reikšmę. Ačiūdie, huevos pericos viso labo tėra „spalvota kiaušinienė“, mat su daržovėmis.
Antrądien kelias iki Villa de Leyva lipo per rytinius Andus. Manau, dar niekad nebuvau automobiliu užvažiavus virš 3 km aukščio. Tylu, vilkikų kiek mažiau, gula ausis. Šiandien leidžiam sau dažniau stabtelti ir prisiminimui padaryti daugiau kadrų.
Vienas labiausiai nustebinusių dalykų Kolumbijoj, kad net važiuojant atokiausiais užkampiais, be problemų randi pakelės užeigą, mažų mažiausiai parduodančią kavos ir empenadų. Ir mėgsti tu riebaluose keptą maistą ar nemėgsti – vistiek čia kemši tas empenadas, ir mėgsti tu stipriai saldintą kavą ar nemėgsti – vistiek čia ją gurkšnoji.
Kad mažai kuo stebėtis Kolumbijos keliuose nepasirodytų, apturėjom dar vieną mažą nuotykį. Važiuojant visai kažkokiu užkampiu, miškais be jokios gyvenvietės greta, iš krūmais apaugusios būdelės prieš mus ant kelio iššoka keli kariškai apsirengę ir automatais apsiginklavę jaunuoliai. Pasisveikina, nužiūri ir paprašo mūsų pasų. Ramiu balsu, nesukeldama įtarimo primenu Rokui vieną pagrindinių turisto Kolumbijoje taisyklių – niekada policijai, armijai ar kažkam panašiai atrodančiam neduoti originalaus paso, tik kopiją. Girdėjom ne vieną istoriją, kaip padavęs pasą, jį susigrąžinsi tik su didele išpirka, o jo paprašęs asmuo gali būti paramilitares, FARC ar kokios kitos, sukarintos nelegalios grupuotės atstovas. Bet Rokas taip greit nesumeta, kokie pavojai gali grėst, ir ranka pirmiau padavė pasus nei galva suprato, ką padarė. Kai karininkai pasiėmė pasus ir nusinešė tolėliau prie būdelės, man širdis jau ritosi į pakulnes. Po kelių minučių jie grįžo, paklausė, kur važiuojam, kokiu tikslu, kur apsistosim, darkart įtartinai nužvelgė, bet atidavė pasus ir paleido. OJ DIOS MIO, tikrai jau buvau spėjus perbalti!
Vakarėjant pasiekėm Villa de Leyva ir pasijutom persikėlę į kokį Andaluzijos miestelį. Kolonijinės architektūros likučių Kolumbijoje gali rasti daug kur, bet visą miestelį lyg įšaldytą XVII a., be pristatytų savadarbių blokinių namukų, – abejoju, ar dar kur užtiksi.
Villa de Leyva ir aplinkinius vynuogynus bei vienuolynus apibėgom greitosiomis per nepilną dieną, kad greičiau pasiektume išskirtinį kelionės objektą, kurio jokiame turistiniame gide nieks nereklamuoja. Kadaise Lietuvos pajūryje festivalio metu sutikau merginą ir man labai galvon įstrigo jos, lietuvės, emigravusios į atokų Kolumbijos vienkiemį, istorija. Ryšių beveik nepalaikėm, bet atsiboginusi į Pietų Ameriką pamaniau, kad pasisakysiu, kur esu, ir gal gausiu gerų patarimų. Paklausiau jos nuomonės, ar verta apsilankyti Amazonės lygumų regione ir apsistoti porai dienų tipiškoje rančoje, siūlančioje visokias vietos atrakcijas. O ji sako: tai kad aš pati gyvenu tipiškoje rančoje, tai kodėl ne pas mane apsistot?!
Šis Dovilės klausimas kaipmat nubraukė visus kitus variantus ir mes pasileidom į pietus Bogotos link. Dešimtmilijoninio miesto matėm tik pakraštį ir vieną degalinę, kur išlipę iš mašinos su šortais ir trumpom rankovėm pasirodėm esantys kažkoki keistuoliai. Net jei Bogota beveik ant pusiaujo, 2,6 km aukštyje (!!!) įsikūrusiame mieste smarkiai žvarbu ir neretas dėvėjo pūkines striukes. Bet Bogota lieka kitam kartui, dabar mūsų laukia lietuviška oazė tropikuose!
Vos už 100 km nuo Bogotos, nusileidus nuo kalnų, vaizdingose lygumose yra tokia pasakiška vietelė – Villa Lituana. Prieš kelis dešimtmečius čia būta daugiau lietuvių šeimų, dabar nuolatos gyvena jau tik viena, na jei neminėt ta pačia teritorija besidalinančių kapibarų, krokodilų, skruzdėdų ar papūgų šeimų. Pasitikti buvom kaip garbingiausi svečiai, su lietuviškais patiekalais, gitara, dainomis ir gausybe staigmenų.
Per antrąjį pasaulinį karą Lino senelis, Vaclovas Slotkus, emigravo į Kolumbiją ir sėkmingai čionai įsikūrė, ūkininkavo, aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veiklose. Jei ne kieme augantys mangai, bananai, citrusai, pagalvotum, kad esi kokioje Lietuvos sodyboje: lentynų lentynos lietuviškų knygų ir meno dirbinių.
Vaclovui Slotkui ūkininkavimas sekėsi ir jis supirko nemažus plotus žemių. Bet jį, kaip ir kitus stambesnius Kolumbijos ūkininkus, ėmė terorizuoti komunistinis FARC judėjimas, – neva nacionalizuoti žemės, kuriose buvo tikimasi auginti koką (kokainmedžius). Vaclovo sūnus, ir dabar čia gyvenančio Lino tėvas, pabandęs pasipriešinti gyvūlių vagims ir paskundęs juos policijai, buvo tiesiog nušautas savo laukuose. Po sukrėtimo, Lino mama su mažamečiais vaikais grįžo į Lietuvą. Tačiau joje užaugęs ir sukūręs šeimą, Linas įkalbėjo Dovilę pabandyti gyventi jo gimtojoje Kolumbijoje, tame pačiame senelio ūkyje. Ir jau berods dešimtmetis, kaip tas lietuvių pabandymas gyventi tropikuose tęsiasi!
Keturias dienas šie ypatingai svetingi Kolumbijos lietuviai dalijosi su mumis savo sodyba, nuotykių istorijomis Kolumbijoje, o mes malšinome jų Lietuvos ilgesį.
Dovilė mokytojauja aplinkinių miestelių mokyklose, moko vaikus anglų kalbos. Na tik pastaruosius metus, dėl pandeminės situacijos, nusprendė nedirbti. Kasdien apie 16 val., kai saulės kaitra jau truputį slūgsta, ji eina pasivaikščioti po sodą, niūniuoja lietuviškas dainas, apžiūri augalus ir neretai savo kely sutinka tokių egzotiškų padarų kaip ibiai, kapibaros, skruzdėdos, gyvatės, skorpionai ir t.t. Pastarųjų dvejų, sako, retai bematanti nuo tada, kai sodyboje apsigyveno katės.
Kompaniją pasivaikščiot Dovilei palaikėm ne tik mes, bet ir visa sodybos šunų trijulė. Sunku bepasakyt iš tikro, kas čia kam kompaniją laikė, nes apie 16-tos valandos ritualą šunys patys pradėdavo skalyt ir šokinėt apie langus, ragindami šeimininkę lįst lankan. Šitos nekantros priežastis – popietės desertas mandarinas. Niekad nebūčiau pagalvojus, kad šunys gali eit iš proto dėl mandarinų! Negana to, jie stengdavosi mus nuvilioti prie būtent jų mėgstamiausio mandarinmedžio!
Dovile, Linai, Aiste, ačiū Jums už šičiausią priėmimą. Didele dalimi per Jus, jau metai laiko nenustojam svaigti apie Kolumbiją ir svajojam ten grįžti!
400 km vėl važiavom nuo ryto iki sutemų, nuo Villa Lituania iki Salento miestelio Los Nevados nacionaliniame parke. Bet ne miestelis šįkart traukos objektas, o greta tarp kalvų įsmukęs Cocora slėnis, iš kurio stybso neįprastai laibos palmės. Tai vaškinės palmės – nacionalinis Kolumbijos medis ir aukščiausia palmės rūšis pasaulyje, ištempianti iki 60 metrų aukščio!
Tamsius miškus kutena lengvi debesys, žemiau alpakos rupšnoja salotines pievas, prieš akis šmėžuoja kolibriai, o man šiandien grožėtis pernelyg sunku. Paslenku kelis žingsnius ir vėl ieškau pakrūmės. Jau ir naktį hostely ne Roką, o klozetą apsikabinus praleidau. Galvoj skamba prieš kelias savaites Santa Martoj Stefano sakyti žodžiai: retas turistas Kolumbijoj išvengia turisto trydos… Esamoj situacijoj net turisto tryda man skamba kaip geri mainai. Neaišku, ar ką netinkamo suvalgiau, ar – dažnas atvejis Pietų Amerikoj – užkrėsto vandens išgėriau. Ką beišgerčiau, ką besuvalgyčiau – niekas turbūt nė pusės kelio iki skrandžio nesuvaikščiojo. Nepajėgiau vaikščiot ir aš pati – pakritau pievoj tolėliau nuo turistinio takelio, kad praeinantiems mažiau akis badyčiau, ir paleidau Roką pasiganyt po tikrai labai vaizdingą maršrutą.
Po poros valandų Rokas grįžo su visu albumu palmių ir kolibrių, o aš jau kiek daugiau turėjau apetito tuos gardžius kadrus peržvelgt.
Tikrai gražu, bet mūsų laikas čionai išseko. Esame UNESCO saugomame kavos regione, kur taip maga užsukti į vieną kitą aukštos klasės kavos ūkį, bet mūsų skrydis iš Medelino ryt popietę. Sakytum, 270 km laisvai galima įveikti ir rytoj. Bet mes, jau matę Kolumbijos kelių, nebesam naivūs ir leidžiamės į kelią tuoj pat, su mintim vakare pasiekt Medeliną ir ramiai ten išmiegot.
Na ir nežinau, kuriam iš pakelės koplyčių šventųjų dėkot už tokį proto apšvietimą! Pusę atstumo įveikę, stojom prie remontui sustabdyto eismo kosminėje eilėje. Kurį laiką paburzginę variklį, išjungiam. Prošvaisčių nesimato, niekas nejuda. O tarp kolumbiečių nematyt jokio susierzinimo, mosikavimo, aplenkinėjimo. Žmonės lipa iš mašinų šnekučiuotis ar paėjėt iki krūmų. Akivaizdu, kad apie eismo blokadą buvo žinančių: netrukus palei langus ėmė šmėžuot kavos termosai, vietinės barankos, empenados ir kiti, ne visai atpažinti, objektai. Sutemo. Pasiskambinom į viešbutį užsitikrinti, kad mus įleis po 20 val. komendanto režimo. Iš gretimų automobilių girdisi kolumbietiškos muzikos fragmentai: mi amor… princesa… corazón… Kolumbija turi savo soundtracką, ir mėgsti tu jį ar ne, turi susitaikyt, nes soundrackas skambės visur ir ant repeat‘o! Po dar poros valandų pradėjom žiūrėt filmus, o apie vidurnaktį vėl tvirtinomės su viešbučiu, ar įleis mus kažkada naktį. Apie 1 val. kelias stebuklingai atsivėrė ir srautas paspaudė į Medeliną.
Saldžiausią ryto miegą išmainėm į galimybę darkart pasivažinėt keltuvais virš įspūdingo miesto tarp kalnų. Medelinas man tapo ta vieta, apie kurią vėliau daugiausiai skaityta, domėtasi. Transformacija, įvykusi čia per pastaruosius 15 metų, – stulbinanti, negaliu nustoti ja stebėtis ir labai tikiuosi kažkada galėsianti ją palyginti su dar pozityvesniais ateities pokyčiais.
Grįžus į Kartagenos karštį ir boatyardo dulkes, laiko adaptacijai nebuvo. Boatyardas mus jau kuris laikas nori išmest vandenin. Bet vanduo Kartagenoje baisus ir savu kailiu tai patyrę boatyardo kaimynai patarė tempt gumą ant kranto kiek įmanoma ilgiau, kol pasidarysim visus reikalus, o nusileidus vandenin kuo greičiau išplaukt į Panamą. Pratempėm kelias dienas, kol apsitvarkėm ir sulaukėm grįžtant galvanizuotos inkaro grandinės.
Šiame paskutiniame Kolumbijos taške pasirūpinom ir provizija, mat į Panamą nuvykę draugai jau paskalambijo, kad ten nuo kolumbietiškų kainų reiks atprast.
Na ir žinoma, prieš išvykstant skyrėm šiek tiek laiko paslampinėt po Kartagenos senamiestį. Daugeliui sutiktų kruizerių tai – viena įspūdingiausių aplankytų vietų, netgi tiems, kurie apiplaukė visą Žemės rutulį. Mūsų Kartagena tiek nepakerėjo ir net toje pačioje Kolumbijoje būvojom kampeliuose, atmintin ir širdin įstrigusiuose žymiai labiau. Bet, žinoma, visam tam įtakos turi labai subjektyvios aplinkybės: kur mieliausius žmones sutinki, kur netikėtą nuotykį patiri, kurioje ekskursijoje gidas geriau atlieka savo darbą ir t.t. Kartageną atsiminsim kaip labai puošnų, gerai išlikusį XVI a. ispanų pastatytą miestą, įtvirtintą aukštų, 11 kilometrų ilgio gynybinių sienų. Kartagena tapo pagrindiniu uostu, iš kurio ispanai namo gabeno auksą, sidabrą, deimantus ir pan., tad gynybinė siena buvo vienintelis realus šansas apsaugoti prisiplėštas brangenybes nuo piratų.
Dieną prieš paliekant Kolumbiją, Rokas pribėgo prie manęs su prastom naujienom – Prancūzų Polinezija nebeišduoda leidimų į ją patekti. O mes ir per Kolumbiją dėl tos Polinezijos skubėjom (kad su sezonais neprasilenktume), ir su laivo darbais, ir Panamos kanalo datas jau dėliojomės… Nu ir pyp… Nieko neišverkšlensi, sutarėm artimiausių planų nebekeist, vykt į Panamą, stebėt, kas pasaulyje vyksta toliau ir tikėtis geriausio.
s/v Starlight 