Apie ilgesnę kelionę burine jachta Rokas svajojo jau kokį dešimtmetį. Prieš ketverius metus ėmiau šitą mintį jaukintis ir aš. Nors po pirmosios paros jūroje žadėjau sau (jei liksiu gyva) niekad į tokias avantiūras nebesileist, greit patirtas ir (daugiausia) smegenų sufantazuotas siaubas išblėso, o pažadas pasimiršo. Momentais, kai jausdavausi pavargusi, įsitempusi, prisipildžiusi savo ir svetimų problemų, svajodavau būtent apie pabėgimą į jūrą, kur lieka tik „čia ir dabar“, kur retai kada rūpi kažkas daugiau nei esamasis laikas ir vieta, kur tavy taip švaru kaip aplink mėlyna.
Laivo paieškos truko beveik metus, per kuriuos įgijom nemažai patirties ir dabar galim labai džiaugtis, kad nepadarėme skubotų sprendimų įsigydami bet kurį iš anksčiau svarstytų variantų. 2019 vasarį tapome trečiaisiais brito, Moody 425, vardu Starlight, keleiviais. Ankstesni savininkai, iš UK atplaukę iki Lanzarotės, pakeitė savo planus ir numatytos kelionės per Atlantą nebetęsė. Mes jiems dėkingi be galo, nes paveldėjome tvirtą, gražiai išlaikytą, akivaizdžiai mylėtą jachtą, kurioje jaučiamės saugiai ir jaukiai.
Kelionei ruošėmės beveik metus, nors realios ruošos nebuvo daug išskyrus paskutinius porą mėnesių. Abu nemažai skaitėme (aš apie buriavimo pagrindus, maršrutus ir sezonus, Rokas daugiau apie techninę dalį, jachtos ir jos dalių priežiūrą), karts nuo karto nusiskraidindavome į Lanzarotę po kuprinę daiktų (rūbus be reikalo, nereikia jų čia; o labiausiai pasiteisino įsimesti keli kilogramai ruginių miltų ir grikių!), dirbome, susitikinėjome su draugais, lankėme šeimas ir bandėme sugerti į save viską, ko galbūt pasiilgsime išvykę.
Ir turbūt visada, nors ruošiesi iš anksto, nors žinai einantis daryti tai, ko nori labiausiai, ribiniu momentu visvien išgyveni sunkiai aprėpiamą jausmų amplitudę: dvejonių, baimių, pasimetimo, dėkingumo, pasididžiavimo, euforijos… 2019 Kalėdų su kaip niekad kruopščiai supakuotomis dovanomis po egle ir tvarkingai supakuotais lagaminais koridoriuje niekad atmintyje nesumaišysiu su jokiomis 2015, 2018 ar 2025 Kalėdomis. O šeimos ir draugų atvirukai (visi dabar laive dirba knygų skirtukais) turbūt dar niekad nebuvo tokie autentiški ir nuoširdūs. Sako, draugus nelaimėje pažinsi. Nelaimių savo gyvenime dar neužfiksavau, bet draugus jau pažinau – žinau.
Pirmajam plaukimo etapui – nuo Lanzarotės iki Žaliojo kyšulio – pakvietėme pažįstamą buriuotoją Igną, po kelionės, aišku, tapusį draugu. Manėm, kad plaukimui susiruošim per kokias keturias dienas, bet ar gali kada nors pakakti laiko padaryti VISKĄ? Juolab, kad sudarytas darbų sąrašas turi stebuklingą tendenciją vis begėdiškai tįsti… Dienoms lekiant supratome, kad reikia apsiriboti ties esminiais – saugumo ir maisto – punktais. Visa kita palauks.
Negana nesibaigiančio reikalų sąrašo, Naujųjų metų naktį Ignas sugebėjo lengvai kristelt nuo trijų pakopų laiptelių ir pasitempt čiurnos raiščius! Ne, čia tikrai kaltas ne alkoholis. Kaltę prisiimt galėtų nebent nuovargis, neapšviesta teritorija ar atsitiktinumas. Porą dienų ore dvelkė abejonė, ar pavyks iškeliaut tryse, nes po vizito į traumatologinį, Ignas grįžo sutvarstytas ir pasiramsčiuodamas ramentais! Mes, naudodamiesi kol jis dar čia, būtinai duodam nelaimėliui darbo – lupt konservų etiketes, iš ispanų kalbos verst, kas jų turinyje ir užrašyt tai ant skardinės markeriu. Beveik nesiskundė. Iki šiol juokiamės triume atradę kąnors tokio kaip „KIALĖS KEPENYS“ arba „LUPTI TOMATO“.
Praėjus daugiau nei trečdaliui Igno atostogų ir gavus gydytojo leidimą plaukti, sausio 5-ąją pakėlėme bures!
s/v Starlight 