1. Užsuksim trumpam į Antigvą

„Užsuksim trumpam į Antigua“ – toks naivuoliškas įrašas buvo padarytas kovo 5-ąją ir liko juokinti sekėjų auditoriją PredictWind istorijoje (https://forecast.predictwind.com/tracking/display/SV_Starlight). Pakeliavę po Gvadelupę ir per savaitę aplėkę Dominiką, svarstėme, kurią salą dar aplankyti, kol į Gvadelupę atplauks užsakytas generatorius, vėliau jį greit sumontuosim ir toliau varysim per Karibų salas. Perdaug negalvoję pasirinkom Antigvą – nes netoli, nes lyg ir klasika kruizeriams bent kartą čia apsilankyti, užsidėti varnelę legendiniame admirolo Nelsono English Harbour‘e. Varnelių užsidėjimui tos kelios dienos – pats tas, užsukim.

Šiandien, balandžio 24-ąją, mūsų viešnagė Antigvoje gal tik įpusėjus. Kone visos aplinkinės salos izoliavęsi, o tos, kurios įsileistų, įpareigotų tave 14 parų kiurksot laive nekeliant iš jo kojos nei sausumon, nei vandenin. Taigi tikrai nėra kur skubintis. Pirmąją savaitę čionai ėmėme domėtis, kas vyksta pasaulyje ir įsisamoninti, kodėl visi draugai bei giminės kalba išimtinai koronos aktualijomis. Antrą savaitę pračilinom jaukioj inkaravietėj, o generatorius Gvadelupės vis dar nepasiekė. Tad kodėl nepadarius dar vieno užsukimo – šįkart į Barbudą, dešimčiai dienelių. Ar tas generatorius ir dabar dar neatplaukė, ar užstrigo kažkur logistikos kompanijos sandėly, neaišku nei mums, nei užsakiusiai bendrovei – koronos panika pasisėjo ir Karibuose. Paslaugų įmonės nustojo veikti, paplūdimiai ištuštėjo, socialinis gyvenimas persikėlė į virtualias erdves, kuriose su jauduliu stebėjom kas pusdienį besipildantį užsidarančių šalių sąrašą. Šiandien išplaukęs į dar atvirą Montseratą ar Saint Kitts‘ą, ryt atplaukęs jau galėjai būti išprašytas atgal. Nerizikuosim, ėmėm pratintis prie minties, kad Antigva taps mūsų karantino namais.

Štai jau mėnesį ir karantinuojamės namie, Great Bird inkaravietėje su dar 20-30 likimo jachtų ir pulku paukščių. Nenuostabu, kad naujuose namuose iš pradžių daug egzotikos ir bandymo apsiprast, įsikurt, o įsikūrus pradėt kovą su rutina. Nelengva įvardint, ką veikėm visą šį laiką… Dažniausiai, reikia prisipažint, „nieko“: lėtai gaminom maistą, lėtai valgėm, lėtai skaitėm, vėsinomės vandeny ir smalsavom, kas knibžda po juo, žaidėm stalo žaidimus, žvilgsniais lydėjom pelikanus ir saules patalan, kepėm velykinius pyragus ir atsargiai (stengdamiesi be konkrečių lūkesčių) svajojom apie ateitį… Jei ir dabar „nėr laiko“ tinklaraščiui, nebus niekad. O gal pabandom?