Norisi pradėti įkvepiančiai ir maloniai, bet o ką daryti, jei mūsų pažintis su Ua Pou sala prasidėjo toli gražu ne nuo gėlelių. Prasidėjo nuo sūrių antausių į veidą ir tokio jachtos trankymosi prieš vėją, kuris iškart atkūrė prisiminimus apie demotyvuojantį plaukimą nuo Panamos iki Galapagų. Šikna, kaip sako Rokas… Nu ir šikna…
Kur patekom, pamatėm vos išėję iš Marquisienne įlankos Nuku Hivoj. Bet tas naivus tikėjimas, kad sąlygos gerės, va tuoj pagerės… Kita vertus, Ua Pou kalnus horizonte galėjome net įžiūrėti, plaukti tiesia linija – vos 30 jūrmylių. Kapanojomės bene aštriausiu mūsų jachtai įmanomu kursu – 40° į vėją. Pavyko, bet tos 6 valandos tikrai iškankino. Negali sakyti, kad jos prailgo. Ne, toks apibūdinimas alinančiai buriavimo patirčiai netinka. Laikas tuo metu neegzistuoja, tu jo nesuvoki. Tai ir prailgti negali. Nėra nei baisu, nei liūdna, nei savęs ar laivo gaila… Apima apatija. Labai keista būsena, kur nebeužčiuopi savo jausmų, vien darai, ką reikia daryti, ir lauki, kol visa baigsis.
Baigėsi. Įplaukėme į Hakahau įlanką ir gavom galvosūkį, kaip čia prisiinkaruoti. Vienintelis būdas pasislėpti nuo siūbos – gūžtis už tam ir pastatyto molo. Bet čia jau sulindusios dvi jachtos. Teoriškai, vietos turėtų pakakti bent dar porai, bet pirmūnės įsitaisiusios labai jau erdviai viena nuo kitos. Plius – viena su dviem inkarais, kita – su vienu. O tai reiškia, kad jų judėjimas, kintant vėjui, bus labai skirtingas, ir naujam kaimynui spraustis šalia nėra itin saugu. Linguodami po įlanką, skenavom visokius variantus ir galiausiai nusižiūrėjom tašką, kur užtenka gylio ir kur turėtume būti saugūs nuo pasibučiavimo su kaimynėmis. Na tik ne idealiai apsaugoti nuo siūbos. Ką darysi.
Nuleidome dingį į vandenį ir Rokas išplaukė įtaisyti antrojo, galinio inkaro. Tokiu būdu linguosim mažiau. Ne idealu, bet siūbavimas jachtoje sumažėjo. Laikas kavai.
Ua Pou veidas turi labai aiškų skiriamąjį bruožą – salos centre styro įspūdingi sustingusios lavos stulpai. Aukščiausias jų išstypęs net iki 1200 metrų. Kai kraštovaizdį stebi iš vandens ar paplūdimio, įspūdis, lyg tie stulpai siektų dvigubai daugiau, nes sala nedidelė ir išties esi labai arti jų. Bet kuriuo atveju, tai vieni aukščiausių fonolito (sustingusios magmos) stulpų pasaulyje.
Pririšom dingį prie naujo cementinio doko ir išėjom pasižmonėti, kaip atrodo pagrindinis salos miestelis. Pavakarė. Po vidudienio siestos vėl ėmė atsidarinėti užkandinės. Viena vaikų grupė žaidė futbolą stadione, kita – užsiiminėjo įvairiausiais judriais žaidimais sporto salėje. Aikštėje vyrai iš stuomens ir iš liemens žymėjo linijas petankei. Saulei leidžiantis, vienas po kito suvažiavo pikapai su sodriabalsėmis polinezietėmis. Jos suėjo į ryškiai geltoną pastatą ir per prietemoje apšviestus langus matėme, kaip jos repetuoja tradicinius šokius, grakščiai sukiodamos riešus ir vikriai judindamos užpakalius. Dirbo bent dvi parduotuvės ir praėjome dar bent kelias, kurios turėtų veikti dieną, prekiaujančias rūbais ir buitine įranga. Iš pirmo žvilgsnio, Hakahau atrodo stebinančiai gyvybingesnis nei Markizo salų sostinė – Nuku Hivos Taiohae.
Užkandinės savininkas paragina mus būtinai ateiti ryte: bus šviežios duonos, bandelių, o pusryčiaujant galima prie wifi prisijungti. O! Čia tai pasiūlymas! Internetas Markize – retenybė ir prabangos reikalas. Žinoma, atėjom, prasėdėjom ten rytines bandeles ir žiū – jau pietūs!
Tiesą sakant, Rokui užsimiršti interneto laike sekėsi geriau, jis turėjo prikaupęs daug neatliktų reikalų. Man pakako poros valandų ir pradėjo kojos niežėti. „Einu, – sakau, – paslankiosiu, gal ką įdomaus pamatysiu“.
Dienos šviesoje geriau apžiūrėjau miestelį, užsukau į mini turgavietę, pasiįdomauti ir su prekiautojomis paplepėti. O beklibindama uždarytos bibliotekos duris, sutikau prošal einantį vyriškį. Niekas čia tavęs nepaliks, nepaklausęs, ko ieškai ir kuo gali tau padėti. „Kažko konkretaus aš neieškau, man tik smalsu“. Tai, – sako, – neužilgo būsiu savo dirbtuvėse, kur drožiu iš medžio ir kaulo, ateik pažiūrėt, jei vistiek nuobodžiauji“. Markizo salos garsėja drožėjais, tai būtinai turiu nueiti.
Palei miestelio pakrantę stovi kelios modernios tikių skulptūros. Jos sukurtos visai neseniai, 2019 m., kai Ua Pou vyko Markizo menų ir kultūros festivalis. Tai įspūdingas renginys, turintis panašią misiją ir visuotinį mastą kaip mūsų Dainų šventė – perduoti kultūrinę atmintį naujoms kartoms. Kelių dienų renginys skirtas visų pirma ne turistams, žiūrovams, o saviems, Markizo salų palikuonims. Deja, mes Markize lankėmės 2021 m. rudenį, o festivalis vyksta tik kas ketverius metus. Bet net jei būtų mums pakliuvę festivalio metai, garantuotai viskas būtų atšaukta dėl COVID-19. Ir šiaip, turime būti labai dėkingi, kad, oficialiai Prancūzijos Polinezijai dar esant uždarytai nuo turizmo, burinėms jachtoms buvo teikiamos išimtys. Kitaip mūsų čia nebūtų.
Valandų nelabai čia kas skaičiuoja (punktualumas išskirtinai galioja mišioms), tai kai galvoje nusprendžiau, kad mano sutiktas drožėjas jau galbūt bus dirbtuvėse, tada ir patraukiau ten. Man užėjus, jis drožinėjo papuošalus iš kaulo. Taip ir įsivaizduoju, kiek stipriai šioje vietoje gali suveikti vaizduotė: baltoji mergina, viena, užeina pas polinezietį, o tas, kaip tyčia, ir pats kaulų karoliais apsikarstęs ir dar drožinėja iš kaulų. Pora šimtmečių atgal, galbūt ši įžanga ir būtų išsivysčiusi į dramatišką romaną apie baltųjų ir kanibalų susidūrimą. Bet, įkvėpiame ir iškvėpiame, šįkart mes kalbame apie galvijų kaulus. „Dažniausiai, – sako jis, – drožinėjame iš karvių kaulų, mat ožkų kaulai pernelyg trapūs“. Kurį laiką jis porino, iš kur šio amato išmokęs, ką labiausiai mėgsta kurti ir kaip iš esmės bėga vietinių dienos Ua Pou saloje. Buvo įdomu ir džiugu, kad manęs pernelyg nekalbino, nereikėjo vartyt liežuvio prancūziškai. Pamaniau, kad prisiminimui noriu bent kokio mažo jo darbo. Išsirinkau ukulėlės formos pakabuką, dekoruotą tradiciniu Markizo kryžiaus simboliu. Nes kiekvieną vakarą, kurioje gyvenvietėje Markize bebūtume, girdime blambinant ukulėlėmis, o Markizo kryžius – dažniausiai visur kur sutinkamas simbolis. Kitoje pusėje meistras išgraviravo mano vardą. Geriau būtų savo išgraviravęs, nes dabar jį pamenu tik kaip meistrą iš Ua Pou.
Hakahau inkaruotėje ir miestelyje buvo be proto karšta. Čia, kitaip nei spėjome įprasti Nuku Hivoje, nelyja visai. „Turėtų, normaliais metais lyja dažnokai, – sako vietos žmonės. – O šie metai itin sausi.“ Kiek kartų ir kokiose skirtingose pasaulio vietose mes jau girdėjom šitą „šiais metais orai nenormalūs“… Tendencija nejauki.
Susiruošėm namo. Žiūrim nuo paplūdimio – jachta neblogai įsilingavus. „Gal išgeriam saulėlydžio alaus krante?“ – siūlo Rokas. Idėja kaitroje nuskambėjo taip patraukliai, kad apsisuktume atgal į miestelį. Parduotuvėj tiesiu taikymu prie šaldytuvo, o ten – alaus nėr! Nieko, einam į kitą parduotuvę. Bet ir ten, šaldytuve tik Cola-Colos ir Spritai! Pardavėjas pastebėjo mūsų nusivylusį plėsčiojimą rankom ir paaiškina: Markize galioja draudimas parduotuvėse prekiauti šaltu alumi, tam, kad prie vairo nebūtų pradedama gurkšnoti. Suprantama. Jau buvome nugirdę įspėjimų nevaišinti polineziečių alkoholiu ir nenaudoti alkoholio mainams, mat jie, prie šios substancijos nepratę, itin greit pasigeria ir tampa neadekvatūs.
Nusprendėm, kad šiltas alus nevertas pirkti dviejų butelių. Lipsim ant kalvos saulės lydėti ir dalinsimės vienu.
Kaip užtruko prisiinkaruoti dviem inkarais – užtruko ir juos iškelti. Gerai įknistą priekinį inkarą visada sėkmingai išraunam su varikliu, pajudėdami į priekį. O rauti galinį – teko kapitonui savais bicepsais. Lengva nebuvo.
Kita inkaruotė – už 8 jūrmylių. Nespėji nei įsijaust į plaukimo režimą. Salos vidury stūksantys stulpai niekur iš akiračio nedingo. Gražu ir aplinkui padaugėjo žalumos. Įsukę į įlanką matom, kad vėl jachtoje gyvent lengva nebus – siūba stipresnė nei anoje inkaruotėje. Kad šioje Hakahetau įlankoje jachtoms visada nemalonu – jau buvome girdėję. Nors įlanka atvira šiaurės vakarams (kas atrodo turėtų būti ideali užuovėja nuo vyraujančio pietryčio), deimanto formos sala padaro savo ir siūba sugeba įsliūkinti į netikėčiausias vietas.
Na ką, atvykome į Hakahetau. Taip ir įsivaizduoju, kaip Jūs skaitot ir galvojat: „Pala, o tai jie tokioj dar nebuvo?“ Žmonės, visi tie vietovardžiai čia skamba vienodai! Kaip atsiminti miestelių ir įlankų pavadinimus, kai kone visi sudėlioti iš tų pačių skiemenų, mainant juos vietomis: haka, kaha, taha, haku… Pavardinsiu šios salos gyvenvietes, galit skaityt kaip liežuvio treniruotę, aka – kaip orangutangą su orangutangiukais: Hakahau, Hakahetau, Haakuti, Hakamaii, Hakatao ir Hohoi. O tos įmantrios smailės kalnuose irgi turi ne prastesnius pavadinimus: Poutemoka, Poumaka, Poutetainui, Pouakei, Poutoko, Poukaea ir Pouhekaei. Va taip va! Ar kas nors išvis juos gali įsiminti?..
Įkalėm kavos ir dūmėm į krantą. Jachtoje būti tikrai nemalonu: laivo nosis pasisukusi į vėją, į rytus, o siūba ateina iš šiaurės ir čiūčiuoja mus nuo šono ant šono.
Tokiose vietose yra reikalų ir su dingio priparkavimu. Negana jo pririšti, nes siūba trankys ir talžys į cementinį doką. Savo pripučiamai valtelei to blogiausiam sapne nelinkim. Mums geriausiai pasiteisinęs metodas: pririšti valtį prie doko priekyje ir atitraukti ją per virvės ilgį, išmetant galinį inkarą. Paprastai darome taip: aš išlipu ant liepto su virve, Rokas su valtimi atsitraukia, išmeta galinį inkarą, jį šiek tiek įtempia, o aš, galiausiai, prisitraukiu valtį tokiu atstumu, kad Rokas galėtų išlipti, ir pririšu valtį prie doko. Saugu, patikima ir niekas į cementą nesibraižo.
Kol sukomės su dingiu, mūsų prie doko jau laukė moteris su kauke. Ji paprašė, kad vaikščiodami miestelyje dėvėtume kaukes ir ryte nueitume prisiregistruoti į žandarmeriją. Likome truputį nepatenkinti. Kodėl mums čia registruotis, jei mes pilnai susitvarkę visus dokumentus Nuku Hivoje? Ką tik buvome ir didžiausiame jų salos miestelyje Hakahau ir ten mums nebuvo jokie papildomų reikalavimų. Ko jie iš mūsų nori? Nuotaiką truputį sukniso, bet stengėmės užsimiršti ir pasižvalgyti po miestuką.
Visur labai tylu. Jokių kavinių ir parduotuvių čia nėra. Nusipirkti ryžių, cukraus, miltų ir Coca-Colos (top 4 salose) žmonės pikapais vingiuoja per kalnus iki Hakahau, kurį palikome šįryt. Vienintelis dalykas, ko netoliese galima įsigyti – Manfredo šokoladas. To iš tikro į šią nepatogią inkaruotę ir atvykom. Bet iki šokolado fabrikėlio reikia šiokį tokį žygį padaryti, tad malonumas nukeliamas rytojui.
O dabar sėdim ant akmenų molo ir stebim, kaip neįprastai žemai sklando fregatos. Reta jas matyti darant skrydžių manevrus palei vandenį – jos geriau žinomos kaip grobio atiminėtojos iš kitų paukščių nei žvejojančios pačios. „Gal tai ne žvejyba, gal piršlybų ar tuoktuvių šokiai?“ – pagalvoju. Šią prielaidą patvirtina didžiuliai, pripūsti it raudoni balionai patinų pagurkliai. Stebim, nes truputį įdomu ir truputį nesinori grįžti į karuselę jachtoje. O karuselė veikia, gerai matosi nuo kranto. Gal saulė nusileis ir atrakcionus uždarys?
Karuselė veikė be perstojo, lyg būtume nusiteleportavę į niekad nemiegantį Las Vegas. Kai neįmigęs, tai ir keltis nesunku – vos saulė pradėjo vaikyti šešėlių valdovus, į inkaruotę paskleidėm kavos garą. Buvom girdėję, kad Manfredo šokoladas tikrai vertas dėmesio. Viskas, nuo kakavos pupelės, auginama jo sodyboje ir kiekviena plytelė gaminama jo ir žmonos rankomis. Parduotuvėse šokoladas brangus, kad neištirptų laikomas šaldytuvuose ir nekoks, vien pieniškas, nesvietiško saldumo, bet labai įtinkantis vietinių skoniui. Smalsu, ką savo atokioje sodyboje kuria Manfredas. Išsiurbiam kavą ir į kelią.
Už 4 kilometrų nuo kaimo, miško takelis baigėsi ties arka su iškaba Manfred ville. Atėjom. Prie arkos įrengtas skambutis – keptuvė ir ant virvelės parištas stambus metalinis raktas (toks įrankis) skambinimui. Jo burys šūnų, pasirodo, šį garsą puikiai atpažįsta ir skalydami atskuba mūsų pasitikti… Ups.
Tuoj pasirodė pats Manfredas ir sutikimą perėmė į savo rankas. Jautiesi tikrai ne į šokolado fabrikėlį atvykęs, o tarsi pas seniai matytą dieduką. Neskuba jis mums šokolado rodyti, pirmiau apvedžioja po sodybą, pasakoja, kaip čia viską įsirengė ir kaip tokioje atokioje vietoje eina jo dienos. Paskui pasisodina mus lauko virtuvėlėj, pasiūlo vandens, ištraukia šokolado gabalėlių iš šaldytuvo ir paklaustas pradeda pasakoti, kaip čia atsidūrė.
Manfredas gimė 1953-iųjų komunistinėje Rytų Vokietijoje. Vyko šaltasis karas, gyvenimas nebuvo lengvas ir tuometinis masažistas nusprendė kirsti geležinę uždangą ir pabėgti kažkur toli. Pabėgo tikrai toli – į kitą pasaulio galą, Taitį, kur baigė pilotų kursus ir ėmė pilotuoti sraigtasparnius. Taip vieną dieną jis atsidūrė mažoje Ua Pou saloje, apie kurią, net ne pirmus metus gyvendamas Taityje, nežinojo egzistuojant. Pamilo salą, pamilo vietos moterį Teresę ir persikėlė gyventi į jos šeimai priklausančias žemes Ua Pou.
Manfredas čia – jau 30 metų. Sodyboje spėjo užaugti derlingi vaismedžiai, vyriškis pats susimeistravo generatorių, susiorganizavo vandens sistemą. „Skundžiasi vietos žmonės, – sako Manfredas, – kad sausros, kad vandens trūksta. Bet pažiūrėkit į šitas viršūnes, jos visada debesyse, salos centre nuolat palyja. O atstumai tokioje mažoje saloje nedideli, tai tereikia truputį nuovokos ir netingėti tą vandenį iki gyvenviečių atsitiesti. Aš tą ir padariau. Ir man niekad vandens nestinga.“
Natūraliai kakavmedžiai Markizo salose neauga. Manfredas užmatė kelis medžius Taityje ir nuo to momento galvoje užsifiksavo idėja, kad kakavą jis augins ir Ua Pou. Atsivežė pupeles, sėjo, laukė apie 5-erius metus iki pirmojo derliaus, tada pradėjo eksperimentuoti su šokolado gamyba, kas vėlgi užtruko ne ką mažiau. Bet oi, kaip buvo verta!
Klausomės noriai plepančio Manfredo. Lyg tarp kitko ant stalo pakišti skirtingų skonių šokolado gabaliukai nyksta nejučia. Kažkuriuo momentu, akims užkliuvus, kad jau liko tik pora gabalėlių, pagaunu save būsiant užkibus. „Veikia kaip koks narkotikų dyleris, – pagalvoju, – suktai ir profesionaliai“.
Manfredo šokoladas – juodasis, kuriam naudojamas išskirtinai tik kakavos sviestas, o ne pramonėje įprastas palmių aliejus. Įvairiausi priedai iš sodo – apelsinai ir jų žiedai, skrudintos kavos pupelės, imbieras, laimas, anakardžiai… Skonių bomba ir gryno šviežumo pojūtis. Na kur nebus, kai ne tik ingredientai aukščiausios kokybės, bet ir vanduo iš kalnų, ir energija iš saulės bei vandens. Šokolado per savo amželį esu priragavus daug ir net per daug, bet šitas… Šitas yra fan-tas-ti-ka!
Burtai suveikė. Sakom Manfredui, kad pirksim bent kelias plyteles. Bet jis pasiūlo pirmiau aprodyti savo ūkį ir generatorių, kuriuo labai didžiuojasi. Apžiūra baigiasi polinezietišku stiliumi – pilnu skreitu vaisių.
Įsigyjame kelias plyteles, suvyniotas į paprasčiausią foliją, be jokių etikečių. Tobulybė elementariausiame pavidale. Prieš išlydėdamas mus, Manfredas darkart skuodžia prie šaldytuvo ir atneša iki galo išlaikytą siurprizą. „Šitą, – sako, – pavadinau Killer. Paragavę suprasit kodėl. Jis nuginkluoja.“ Ir dar pareiškia, kad jo paragavusios moterys nebenori grįžti namo ir lieka pas jį. Būta juokelių ir anksčiau, bet šįkart jau aiškiau sureaguoja ir Rokas: „vou vou vou vou…“
Vienas aspektas, kuris visas tas porą valandų mane kiek erzino, tai buvo Manfredo bajeriai su cinkeliu, koks jis, būk tai, lovelasas, koks ne pagal amžių tvirtas, kaip moterys dėl jo lydėsi ir (primesk!) tebesilydo. Nu laba diena… Nieko nėr baisiau, kaip diedai, veidrody matantys dvidešimtmečius. Nuoširdžiai – nieko nėr baisiau ir neadekvačiau…
Bet gal tas perdėtas pasitikėjimas savimi Manfredui ir padeda sukurti tokį šokoladą, kurio stebuklingo skonio negali nuneigti, net jei erzina jo specifinis charakteris. Killer išties buvo mano mėgstamiausias, idealus šilkinio juodojo šokolado ir pasiflorų įdaro derinys. Nepamirštamas. Na tik sveiko proto visgi nenuginkluojantis 😊. O jei kada pamiršiu tuos painius Markizo salų ir miestelių pavadinimus, šią salą prisiminsiu kaip pasiflorinio šokolado salą.
Grįždami atgal apkalbinėjome Manfredą, diskutavome apie išragautus skonius ir ties viena „miško sankryža“ sugalvojome nuklysti nuo kelio į takelį prie krioklio.
Itin graži vieta, užpildyta vandens ir akmens garsine kompozicija. Tanki lapija meta gaivų šešėlį, o vanduo irgi vėsus. Atvėsome neblogai, nes kokį pusvalandį mirkome krioklio baseinėlyje – jei išlipi pasišildyti, tavimi iškart kraugeriškai pasinaudoja uodai.
Pabūtume čia ilgiau. Eitume prie krioklio kad ir kelias dienas iš eilės, tik šįkart su dideliu buteliu repelento. Bet inkaruotėje supa taip, kad jau jaučiasi kelių normaliai nemiegotų naktų nuovargis. Vandenyne turi su tuo susitaikyti. Ir susitaikai, nėra kur dingti. O būnant šalia žemės, tos kantrybės mažiau. Žinai, kad gali ieškoti išeičių, pabėgti.
Kitą rytą ir metamės bėgt. Mums reikės grįžti į Nuku Hivą. Už poros dienų pas mūsų draugą švedą atskris jo mergina, o kartu ir mano naujas nešiojamasis kompiuteris (senajam nepasisekė iškristi iš rankų ir tragiškai užgesti). Bet Nuku Hivoje mes jau praleidome nemažai laiko, tad tas porą dienų nutariam prabūti negyvenamoje įlankoje Ua Pou vakaruose.
Vakarinės įlankos Markize turi privilegiją būti mažiausiai pasiekiamos vandenyninės siūbos. To mums ir tereikia. Namie vaisių pilni hamakai. Gal pažvejosim, gal pasimaudysim, gal tiesiog knygas ir filmus rysim. Niekam neįsipareigojam ir nieko nepažadam. Gyvensim kaip gyvensis.
s/v Starlight 