Iš Taipivai išplaukėme anksti ryte. Nubudau, nufotografavau tokį geltoną geltoną saulėtekį ir miego nebesinorėjo vėl jaukintis. Buriuoti nepavyksta, bet panamietiško kuro pas mus dar likę, galim atstumus įveikti. Tyliai šypsom ir stebim jau pažįstamą pakrantę. Butent tą, kurios išraiškingas kreives dar visai neseniai su tokiu goduliu gėrė žemės išsiilgusios akys. Viso labo tik pusantros savaitės teprabėgo nuo pirmojo kranto, o, jau tiek įspūdžių atmintinėj! Smalsu, ką parodys paslaptingoji Nuku Hivos pusė, taip retai lankomi šiauriniai ir vakariniai salos krantai.
Dėmesį nuo pakrantės uolų tuoj pavogė iki šiol dar nematyta delfinų rūšis. Neįprastai juodi, gan stambūs, apvaliais snukiais ir balkšva burnos sritimi. Iš sudėjimo, kiek panašūs į orkas. Likusį kelią iki inkaruotės studijavau jūros žinduolių enciklopediją. Tai buvo Melon-headed Whales – reta, dantytiesiems banginiams priskiriama rūšis, mėgstanti ne plačius vandenynus, o okeaninių salų pakrantes. Kiek dar pirmų kartų mums skirta šitoje Nuku Hivoje?
Prisiinkaruoti užtruko. Iš pažiūros didelė Anaho įlanka arba per gili, arba per arti rifas, arba neapsaugota nuo vėjo. Ir kaip taisyklė – geriausias vietas jau kažkas yra užėmęs. Apsukom kelis ratus, kol nusižiūrėjom tinkamą vietą.
Kiurksom kokpite su kava, o gūseliai nuo kalnų pasuka mus tai vienon pusėn, tai kiton. Rodo tai kelių trobų kaimelį su koplyčia, tai įmantrių bazaltinių uolų reljefą, tai saulėje besimaudančias auksines palmes, tai iš rytinės pusės atslenkančius škvaluoti nusiteikusius debesis. Gurkšnojam, mirksim ir visiškai pasiduodam didžiai pramoginiam, lėtai besikaitaliojančiam skaidrių turiniui.
Anaho – dar vienas stipriai nuo pasaulio atribotas miniatiūrinis kaimukas. Čia stovi 5 ar 6 namai, iš kurių, regis, ne visi nuolat apgyvendinti. Bet yra ir koplyčia, ir mokykla, ir mokytojų namas. Mokykloje, žinoma, vien patys mažiausi – vyresni vaikai namo grįžta tik savaitgaliais. Vargu ar galima rasti atokesnį užkampį, bet vis vien čia itin tvarkinga, prižiūrima, jauku ir net dėl tų kelių žmogelių nesivarginama skambinti bažnyčios varpo.
Žmonės čia draugiški, bet kiek kuklūs, nepratę užsiimti su turistais. O kai dėl savo itin prastos prancūzų kalbos kuklūs ir mes – bendravimas ne visada ėjosi taip sklandžiai kaip norėtųsi. Bet kadangi čia mums buvo taip gera ir nejučia užsibuvome ilgiau nei savaitę, krante mus jau žinojo ir aktyviau pakalbindavo. Taip nugirdome, kad ši vieta – viena seniausiai apgyvendintų Markizo salyne. Manoma, kad, iš Vakarų keliavusiems polineziečiams, visų pirma ji įtiko dėl pakrantę juosiančio rifo. Kur koralai – ten žuvys, ten maistas. Markizų salynas nuo kitų Polinezijos salų skiriasi tuo, kad beveik neturi koralų. Tad Anaho šiuo atžvilgiu – išskirtinis perlas.
Perlas ir mums – ne tik pagaliau gavome plokščią, nesiūbuojančią nakvynę, bet ir pakankamai sveiką rifą snorklinimui. Čia pat iššokę atsigaivinti, neretai sutikdavom žaliuosius vėžlius, gausius būrius papūgžuvių ir pirmąkart Ramiajame stojom akistaton su rifiniu rykliu, kuris mūsų išsigando ne mažiau nei mes jo netikėto išsirovimo iš posūkio.
Vieną pirmųjų dienų Anaho, susipažinome su Pierre, senjoru iš Prancūzijos, apsistojusiu čia keliems mėnesiams savanoriškai papuošti koplyčios prieangį rankų darbo mozaika. Jis mums papasakojo, kad jei eisime palei pakrantę rytų link – pasieksime ūkininkus, kurie galbūt turės parduoti kokių nors daržovių. O jei kilsime stačiu takiuku į šiaurės vakarinę pusę – už geros valandos prieisime šiokio tokio didumo ir labai vaizdingą miestelį Hatiheu. Be abejo – vykdysim abu planus.
Nuku Hivoj tiek daug plotų, kur lietus palaisto kasdien. Bent trumpas gaivinantis dušas. Užtad taip keista, kad daržovių ūkis įkurtas itin sausoje, raudono molio žemėje. Matyt yra kažkokia logika, tik mes jos nepagaunam.
Po gerų 20 minučių, pastebėjom pašiūrę ir joje nuo saulės pasislėpusią porą. Jie nieko prieš mums aprodyti daržą ir sodą, tik kitą kartą siūlo neiti pačioje saulėkaitoje – „pasimirsit“, – sako: – „taip karšta!“ O mums tie patarimai kažkur visai pro šoną – mes nebegalim susivaldyti, akimis jau siurbiam į save tuos pomidorus ir salotas.. Paskutinį kartą jų gavom turguje Panamoje, prieš beveik du mėnesius.
Ieškoti, kur mes tiek be ryšio užtrukom, atvyko bičiulis švedas Magnus. Pagaliau inkaruotėje turime kompaniją. Visi kiti trys laivai, pasirodo, tušti – Nuku Hiva neturi marinos, o ši įlanka laikoma pakankamai saugia palikti jachtas keliems mėnesiams, vietiniams užmetant į jas akį.
Į ilgesnę ekskursiją išsiruošėm rytą, kol saulė dar nekankino visu pajėgumu. Viena laimė, mat takelis užsisėdėjusiems kruizeriams pasirodė žudikiškai stačias. Ožkos mums nepritartų – ir didelės, ir mažos laigė šlaitais, vos mus pamačiusios. O gal ne vaizdas, gal kvapas tai buvo… Nepaklausėm, bet, akivaizdu, varvėjom.
Ką naujo galima pasakyti apie Hatiheu miestelį, jei nebesikartoti, kaip vėl čia gražu, kaip tvarkinga, kokie vėl išskirtiniai reljefai jį gaubia? Na pirmiausia, tai – DIDELIS miestelis. „Didelis“ reiškia, kad čia yra parduotuvė, paštas, seniūnija, užkandinė ir net mini istorijos muziejus.
Pirmiausia laimi parduotuvė. Mums įprastame pasaulyje į parduotuvę užsuktum paskiausiai, juk nelogiška tampytis prekes, kai dar pusdienį planuoji pravaikštinėti. Markizuose logika kitokia: jei nori kažko įsigyti – perki čia ir dabar, nes po pusvalandžio yra didelė tikimybė rasti tuščią vietą lentynoj. Ypač jei kalba eina apie kiaušinius, duoną ar tokias ekskliuzyvines prekes kaip majonezas ir kečupas.
Parduotuvė – tame pačiame pastate kaip ir gerai žinoma maitinimo įstaiga „Chez Yvonne“. Jos įkūrėja Yvonne – pažįstama ne tik salos gyventojams ir kruizinių laivų turistams, kuriems ji ruošia tradicinius patiekalus, bet ir archeologams, antropologams, istorikams, atvykstantiems tyrinėti Polinezijos genčių palikimo. Didele dalimi Yvonne juos čia ir prikvietė prieš gerą dvidešimtį metų, o vėliau įkūrė istorijos muziejų ir inicijavo, kad visa šiaurinė salos teritorija būtų paskelbta saugoma teritorija. Dar ir šiandien ji sako: „Oo, kad jūs žinotumėt, kiek neatrastų lobių vis dar slypi šituose tankiuose miškuose..“
Dar nebuvo laikas rimtiems patiekalams, bet nusprendėm bent sumuštinių nusipirkti ir tuo pačiu paprašyti Yvonne rakto nuo muziejaus. Darbuotojo ten nėra, sistema paprasta: pasiėmei raktą iš Yvonne, apžiūrėjai muziejų, užrakinai ir grąžinai raktą.
Dar viena užduotis šiandienos tvarkaraštyje – rasti kur nors interneto užuomazgų ir patikinti namiškius, kad kanibalizmas Markizuose jau užrauktas, o mes – sveiki gyvi. Paskutinį kartą bendravom prieš porą savaičių – net vandenyne tai padaryti buvo paprasčiau! Satelitinio interneto planą atjungėm vos atplaukę, nes jo kaina neadekvati, kai to reikia žinutėms rašyti, o ne gyvybiškai svarbioms orų prognozėms gauti. Ir kas iš to, kad turim vietinio tiekėjo kortelę telefone – ryšio paprasčiausiai niekur, išskyrus salos sostinę, nėra. Paklausinėję žmonių, esam nusiunčiami į paštą. Ten mums suorganizuoja pusvalandinius kuponus: kaip loterijos biliete nutrini koduką, suvedi jį telefone ir tave pajungia į stebuklingą interneto pasaulį… Stebuklingą, nes tikimybė atsidaryti kokį nors puslapį prilygsta stebuklui. Nieko neatsidarinėju, vien siunčiu visiems brangiausiems tą patį „Mums viskas labai gerai, mes tik ryšio neturim“, ir viliuosi, kad išsiuntimo loterijoje išlošiu.
Pažinus polinezietiško interneto pajėgumus, dar vienas brangus pusvalandis nevilioja. Muziejus įkvėpė labiau – einam geriau netolimos archeologinės radimvietės pažiūrėt. Ankstesniame straipsnyje rašiau, kaip lankėmės Kamuihei senojoje gyvenvietėje. Dabar judėsim pamatyti, kas liko iš Hikokua genties namų.
Jau pripratom, kad į lankytinas vietas neveda jokie kelio ženklai. Juo labiau neverta tikėtis, kad kažkas bus pažymėta žemėlapiuose. Eini ta kryptim, kur tau pamoja žmonės. Nebuvo sudėtinga: 15 minučių pramintu miško takeliu – ir mes priėjome talpią, stačiakampio formos aikštę. Čia 13-19 amžiais vyko genties šventės, šokiai, ritualai ir aukojimai.
Toks keistas jausmas įlįsti į stipriai suaugusį, tankų mišką ir jame vis aptikti išsibarsčiusių artefaktų. Bet matant, kad ir į kokį užkampį, kad ir į kokią gilumą nusitrenkus, vis tiek visur kyšo žmogaus veiklos palikimų – ateina supratimas, kaip tankiai kadaise sala buvo apgyvendinta. Šiandien aplankytame muziejuje rašo, kad ši aikštė, kurioje dabar stovime, galėjo talpinti apie 10 000 žiūrovų, susirinkdavusių į šventę ar ceremoniją. O tokių aikščių, kaip ir skirtingų genčių, saloje buvo ne viena. Šiuo metu saloje viso labo gyvena pustrečio tūkstančio žmonių… Neįtikėtina, kokiu mastu skiriasi šie ir anie skaičiai… Bet gal būtent tai ir paaiškina, kodėl dalis drąsuolių iš taip tankiai apgyvendintų Markizo salų patraukė ieškoti naujų žemių bei tokiu būdu Polinezijos kultūrą išnešiojo į iki tol neapgyvendintus Havajus, Velykų salą, Tahitį ir net Naująją Zelandiją.
Kilometrų, istorinių įdomybių, gyvų ir akmeninių personažų šiandienai į valias. Telefono užrašinė prisipildė daug panašiai prasidedančių „pasidomėti apie…“ sakinių. Grįšim į jachtą, atsidarysim laptopus ir skaitysim viską, ką apie Polineziją turim prisirankioję anais interneto laikais. Gal bent ties keliais „pasidomėti apie…“ pavyks uždėti pliusiukus.
Anaho inkaruotėj prabuvom dar porą dienų. Pagaliau čia pamatėme milžines mantas, elegantiškai plasnojančias palei vandens paviršių ir siurbiančias į save kilogramus maistingojo planktono. Kai į įlanką prinešdavo tonas planktono ir pasirodydavo mantos – galite įsivaizduoti – vanduo tapdavo kone nebepermatomas. Bet, pastebėjus kažką tokio ypatingo, suveikdavo instinktas šokti vandenin, pamatyti iš arčiau. Juokinga keliskart buvo, kai aš likau ant denio, o Rokas dėjo niurką į vandenį, bet vandeny, net būdamas visai šalia tų gigančių, negalėjo jų matyti! Aš jam šaukiu: „dešinėn“, „priekin“, ir matau, kad bičas tuoj užplauks ant tų mantų, o jis vis dar nieko nemato! Žodžiu, migla, nors mantos uodega į akį durk.
Vieną vakarą krante sutikom du pusbrolius, kurie savo susitikimą jau buvo neblogai įšventę. Ta stadija, kur tu ne susipergyveni sutrukdyti vakarėliui, o nebesugalvoji pakankamai būdų, kaip iš jo pasprukti. Bet iš tų kelių valandų prancūzų ir markizo kalbų mikso, išsinešėm ir įdomių žinių. Pavyzdžiui, kodėl Nuku Hivos slėniuose, kur tiek kokospalmių, dar niekur neradom anei vieno ant žemės nukritusio kokoso. O pasirodo, kokosai čia – didelė vertybė ir net pragyvenimo šaltinis. Šalies valdžia, esanti sostinėje Taityje, superka kopra vadinamus džiovintus kokosus ir už juos provincijų gyventojams moka daug daugiau nei reali kokosų rinkos vertė. Tai viena iš strategijų, kurios imasi valdžios institucijos, kad sustabdytų masinį gyventojų kraustymąsį į sostinę ir suteiktų atokiausiems salynams pajamų šaltinį bei motyvaciją juose likti.
Pusbroliai mums papasakojo ir kur Nuku Hivoje galima surfinti. Jie – pirmieji pradėję čia tuo užsiimti. Tarp surferių puikiai žinoma viena iš Taičio bangų – Teahupo, kur vyksta pasaulio čempionatai. Bet pagooglink surfinimo vietas Markize – nieko nerasi. Mums pasisekė dar labiau, kai, pasirodo, viena iš šaunesnių vietelių pradedantiesiems yra čia pat už kampo, paėjus vos toliau nuo daržovių ūkio.
Išpuolė Roko gimtadienis, o gimtadienio dienos scenarijų diktuoja pagerbiamasis. Einam surfint, vadinas, ir vakare kepame picas.
Gražesnis paplūdimio cinkelis buvo galybė smėlio pilių, sustatytų krabų vaiduoklių (nesipravardžiuoju – tokia rūšis). Jų tiek daug, kad kasdami sau urvelius, jie smarkiai pakeičia pakrantės reljefą. Tiesa, tik kelioms valandoms, iki ateinančio potvynio.
Po poros valandų mirkimo vandeny (to dar nepavadinsi surfinimu), ne tik ėmė darytis vėsu, bet ir šen ten dilgčioti kūną. Kai pastebėjau bangų išmestas liūdnai pagarsėjusias medūzas (angl. man o’ war), šiandienos treniruotei padėjome tašką.
Parpėdinę į Anaho, sutikom moteriškę, besikrapštančią jau ir taip išpuoselėtame gėlyne. Ją jau šiek tiek pažinojom, tad klustelėjom, ar ši mums neparduotų bananų. Po 10 minučių mes jau tįsinom glėbius bananų, papajų ir itin aromatingų citrinų. Pinigų polinezietė nenorėjo. Na, tiesą sakant, nelabai čia yra kur juos išleisti. Vardinom jai dalykus, ką galėtume duoti mainais, tai ponia išsirinko plaukų lankelį ir plaukimo akinius dukrai. Abi pusės barteriu labai patenkintos.
Irdamiesi namo per siaurą ruoželį tarp pavojingai aštrių koralų, stebėjom, kaip sekmadienio popietę žmonės kartu su žirgais gaivinosi vandeny. Viena iš tų dienų, kai norisi įsignybti ir pasitikrinti, ar šita idilė gali būti reali.
Anaho – tokia maža gyvenvietė, tokia atribota nuo išorės kalnais ir vandeniu, bet mums čia veiklos buvo apsčiai. Nepristigtume dar savaitei, bet planas apiplaukti Nuku Hivą pats neįsigyvendins. Keliam inkarą, paliekam savo draugą švedą mantų draugijoje ir traukiam į naują įlanką salos šiaurėje.
Oras šiandien piktokas. Stiprus pietrytys neša škvalus vieną po kito. Bet mums su vėju pakeliui, tai dangaus rūškana daug problemų nekelia. Išskyrus tai, kad susijaukęs, tamsus vanduo tampa nebeperskaitomas. Navionics programėlėje ši teritorija pažymėta kaip unchartered – neapibrėžta, neištirta. Giedrą, ramią dieną vandens spalva išduoda, kur šalia paviršiaus slypi povandeninės uolos, laivų duženos ar kitokios galimos kliūtys. Šiandien va bank neisim – darom saugų, didelį lankstą nuo kranto, kur jachtos gylio matuoklis rodo skaičius su dviem nuliukais.
Atplaukiame į Pua įlanką ir reikalai kaipmat pagerėja. Vėjas nuginė debesis kažkur tolyn į Vakarus, o mes įlindome į jaukią saulėtą oazę. Kaip ir numanėme, daugiau jachtų čia nebuvo: jei kruizeriai ir užsuka į Anaho, tai tuo pačiu keliu grįžta atgal į sostinę. Retai kas imasi plaukti apie salą ir tyrinėti jos užkampius. Mums nuo to tik geriau – mesk inkarą kur nori. Tiesa, kad ir kur jį numesi, vargu ar išvengsi ilgos vandenyninės siūbos, kuri Markizo salyne net į gilias įlankas sugeba įsibrauti.
Kad ir priinkaruota jachta visai neblogai juda – mes patyrėme ne vienoje Nuku Hivos įlankoje. Bet per tą siūbą patekti į krantą su dingiu – kiek daugiau reikalų nei vien diskomfortas. Varinėjam dingiu į kairį krantą, į dešinį – ir niekur nematom šansų išlipti sausi. Juolab, kad kur ne kur iš sunkių smėlėtų bangų išlenda juodų uolų fragmentai. Rizika ir dingį prakiurdyti, ir variklį sugadinti. Pernelyg pavojinga. Grįžtam atgal į jachtą, pasiimam snorklinimo kaukes, ląstus, telefonus sukišam į neperšlampamus dėklus ir su taip atnaujinta amunicija bandysim šturmuot krantą iš antro karto. Tiesa, reikia nepamiršti, kad Markizų žmonės – gana santūrūs. Čia – ne Karibų kurortas, kur su bikiniu gali ir paplūdimy, ir po miestą. Tai prieš lipdama atgal į dingį, sustabdžiau save su klausimu: „o kaip tu, moterie, ruošiesi po krantą vaikščiot?“ Kad kaukė ir vamzdelis styros ant kaktos – menka stiliaus problema, bet štai su bikiniu – toli nenueisi (visomis prasmėmis 😉). Lekiu atgal, persirengiu uždarą, ilgomis rankovėmis maudymkę, o, kad dar labiau panėšėčiau į mielą tetutę, dar ir apteškes užsitempiu. Dabar jau tikrai galim šturmuoti krantą!
Dingį priinkaruojame ten, kur dar nelūžta bangos. Bet stengiamės, kad ir nebūtų labai toli nuo kranto, nes nenorime palikti jo tokiame gylyje, kur mažas valties inkariukas galėtų neišlaikyti. Kaukę ant veido, telefoną ant kaklo, flip flop‘us į užantį – ir plaukiam krantan. Paplūdimy mūsų jau laukia. Iškišę galvas pažiūrėt, kiek liko plaukt, matom, kad mojuoja, kikena. Išlipę patys juokais nesitveriam – man regis pirmąkart tokiu būdu į žmones einam.
Čia gyvenanti šeima mus pasitiko labai draugiškai. Paklausė vardų, iš kur esam, ar vedę, kiek brolių, seserų turim, ar tėveliai sveiki gyvi ir ar mes katalikai – esminiai klausimai polineziečiams, kuriuos dažniausiai girdime be skrupulų, bet labai nuoširdžiai mums užduodamus. Atsakymus dar reiks atidirbti, bet jau nebepasimetame.
Kai aptarėm visus kertinius gyvenimo aspektus, jie mums pasiūlė pasivaikščioti kiek tolėliau nuo dviejų šiame kaimelyje belikusių namų. „Kadaise šis slėnis buvo tankiai apgyvendintas“, – sako vyriškis mums jau ne kartą girdėtą frazę, mosikuodamas mačete į visas pasaulio puses, – „ir labai svarbus Nuku Hivai, nes čia gyveno karališkoji šeima“. Mūsų gidas, vardu Germain (visi jie vieni kitus vadina tikraisiais polinezietiškais vardais, bet turistams prisistato savo susigalvotais prancūziškais, kad mums lengviau įsiminti būtų), pabrėžia, kad jo šeima yra karališkosios Nuku Hivos giminės palikuonys. Šis slėnis, iš kurio kilo daug salos garsių lyderių ir karių, vadinosi ir tarp vietinių tebesivadina „valdovų slėniu“ ir tik giminės palikuonims leidžiama čia gyventi. Visiems kitiems ši sakrali vieta yra tai, ką polineziečiai vadina tapu – kitaip tariant tabu, uždrausta. Gerai, kad lankytis leidžiama – pažeisti tabu mes nenorėtume.
Kol pašmirinėjome aplinkui ir pradžiūvusiose apteškėse pradėjo darytis pernelyg tvanku, Germain mūsų jau laukė su bulviniu maišu pomelo greipfrutų. Mes susiėmėm už galvų, o jis juokdamasis dar pasiūlo duonos vaisių, avokadų ir kokosų. Viskas skamba nuostabiai, atsisakyti sunku, tai susitariame, kad imam visko po truputį ir kad nelėktų dar vieno bulvinio maišo, ko jau buvo užsimojęs atnešt.
Krauliu plaukdami į kaimą per lūžtančias bangas mintijom, kad taip į žmones dar nėjom. Už kelių valandų – dar geriau – plaukte varom atgal į dingį su pilnu bulviniu maišu vaisių. Kaip baseine per treniruotę – plūduras prieky rankose ir dirbam tik kojom. Šitas pratimas visada buvo mano arkliukas – susitvarkysiu ir dabar. Kojom varau kaip torpeda, o galvoje sproginėja mintys, neišnešančios, į kokį vaisinį rojų šitoj Polinezijoj mes patekom.
Rytojaus dieną turėjom atiduoti šeimai bulvinį maišą. Iškepiau pyragą, iš triumo atsargų ištraukiau kelis butelius Coca-Colos (toks buvo pageidavimas, kai klausiau, kaip galėtume atsidėkoti) ir nuo jachtos denio momentiniu fotoaparatu nutraukiau jiems jų pasididžiavimo, karališkojo slėnio, peizažą. Šįkart deriname prie potvynių-atoslūgių grafiko, kad galėtume dingį palikti arčiau kranto ir kuprines sausoje būklėje išgabenti į krantą. Niekas nenori pyrago, permirkusio jūros surimyje.
Planas buvo toks: ramiausiu įmanomu tarpu tarp bangų intervalo Rokas priplukdo dingį, kur galimai aš jau kojomis siekiu dugną. Tą akimirką aš staigiai šoku vandenin su kuprine, iškelta aukštai rankose. Ir nieko nelaukdama šuoliuoju per vilnijantį vandenį sausumon, kol neatėjo banga-žudikė (tokios, iškritusios iš normalaus dydžio ir intervalo, kartais užklumpa). Rokas grįžta į saugesnį gylį ir ten priinkaravęs dingį, krantą pasiekia plaukte. Įgyvendinimas pavyko pernelyg nenutolęs nuo idėjos. Patys sausi neišlipom, bet kuprinės turinį išsaugojom. Šįkart jose turėjom ir padoresnius rūbus persirengti, kad galėtume vaizdingais takiukais pasivaikščioti iki dar vienos gyvenvietės, kurioje ligšiol nebuvę. Panašu – Nuku Hivą išmaišysime labai neblogai.
A’akapa – dar vienas kaimelis Šiaurinėje Nuku Hivoje. Šakas prie žemės lenkiantys pomelo, „kambarinės“ gėlės palei namus (nes čia gėlynuose auga tai, kas pas mus – tik vazonuose ant palangių), jūros druska persigėrusio vėjo dvelksmas, juodų kalnų katedrų ir žalių palmių kontrastai jau nestebina, bet dar labai glosto akis. Žmonių kiemuose nesimatė. Kai priartėjom arčiau bažnyčios ir iš jos pradarytų durų bei langų išgirdom veržiantis galingus, sodrius, gerklinius Polinezijos balsus, supratom, kad buvom pasimetę savaitės dienose, o šiandien esantis sekmadienis.
Nieko miestelyje nesutikom. Visa bendruomenė matyt giedojo bažnyčioje. Bet užtad A’akapa atminty liko su labai ypatingu garso takeliu, taip aiškiai išskyrusiu jį iš gausybės kitų pasivaikščiojimų.
Iki rato aplink Nuku Hivą mums dar liko pamatyti vakarinę salos pakrantę. Gyvenviečių šiame krante nėra, bet yra keletas negilių įlankų, kurios turėtų būti tinkamos vėjui ir siūbai esant iš rytų. Plaukdami priartėjame prie vienos įlankos, prie kitos, bandydami iš akies įvertinti jūrlapiuose detaliai nepažymėtas teritorijas. Išsirenkame, kuri atrodo saugiausiai, ir išmetame inkarą.
Patiko mums čia, tai likom antrai dienai. Pagaliau vanduo labai skaidrus ir netgi yra šiek tiek koralų. Vėjas liko kažkur rytuose, tai ramiose sąlygose leidžiame sau išplaukti su dingiu iš įlankos ir snorklinti palei vandenyninę pakrantę. Buvo verta: mums pasirodyti malonėjo didžioji manta, erelinė raja (angl. Spotted Eagle Ray), aštuonkojis, juodapelekis rifinis ryklys ir tuntas kurkiančių papūgžuvių.
Po kelių snorklinimo sesijų perdien, išbrinko ir oda, ir smegenys. Laikas keliauti tolyn. Kad užbaigtume ratą apie Nuku Hivą, tereikia įveikti 14 jūrmylių. Bet prieš vėją, kuris, regis, gali būti pakankamai stiprus: tolumoje matome baltai apsipurslojusį vandenyno paviršių. Galimybių gauti prognozių neturim. Bandysim laimę. Bet keldami inkarą, sugalvojam galbūt išeitį, galbūt avantiūrą – o kam mums grįžti į sostinę, jei galim dabar pat mauti tiesiai į naują salą, į dar netyrinėtas teritorijas?!
Bet ar tikrai tiesiai ar gal net gerokai aplinkui – pamatysim išlindę iš kalnų prieglobsčio ir savo plaukais pajautę, ką šiandien veikia vėjas vandenyne.
s/v Starlight 