16. Gruodžio fiestos Santa Martoje

Grįžus iš Mincos nuotykių, ilgai knarkti niekas mums neleido. Dauguma jachtų marinoje buvo ką tik atvykusios, nes, kaip ir mes, jau seniai laukė Kolumbiją atsidarant. Daugumos planai panašūs: toliau Panama, kanalas ir didžioji kelionė iki Prancūzų Polinezijos. Taigi daug bendro, daug vakarų drauge, pokalbių ir dalinimosi informacija apie kanalą, agentus, Ramiojo kirtimą ar alternatyvius maršrutus.

Vargiai galėjom rasti palankesnę vietą tokioms vakaronėms kaip Santa Marta marina. Didelė lauko erdvė su stalais, kėdėmis, griline, kuria gali naudotis kiekvienas; kambarėlis su kondicionieriais (Santa Martos karštyje tai didžiausia palaima!) ir wifi; savitarnos skalbykla (ne kruizeriai nesupras, kokia prabanga yra gauti priėjimą prie skalbiankės!). Viskas nauja, tvarkinga, beveik profesionalu ir labai draugiška. Kai mieste nuo 21 val. galiojo komendanto valanda ir visi iki to laiko turėjo grįžti namo, marinoje gyvenimas tekėjo atskira vaga be jokių suvaržymų.

Daug gerų žodžių galima pasakyti šiai marinai. Įsiregistravimas į Kolumbiją gali būti labai komplikuotas ir brangus (įprastai 200 $ agentui už tą popieriuką), bet Santa Marta marina nieko už tai neprašė. Plius, pandemijos laikotarpiu taikė ženklias nuolaidas, dėl ko visi buvo patenkinti ir, vietoj trumpo sustojimo, užsiliko marinoje bent kelias savaites.

Artėjo Kalėdos ir bruzdesio dar pagausėjo. 10 jachtų įgulos traukė vardus, kas kam paslapčia ruoš dovaną ir jei dar kažkas ko nepažinojo, draugysčių ratas staiga prasiplėtė. Starlight vakarais kvepėjo kūčiukais, kuriems suėjo paskutinės iš Lietuvos atsigabentos aguonos (keista, bet Karibuose niekur jų neradom), o šaldytuve nuo Curaçao laikų buvo saugiai atidėti silkės ir grybų stiklainiukai.

Aišku, šis pasiruošimas negalėjo atstoti Kūčių dvasios su šeimomis ir, matyt dėl to, po savo tradicinės šventinės vakarienės, kol ilgesingos mintys visai neužgraužė, pabėgom dar vienos pas Stefaną ir Laurą – savo naujus draugus kolumbiečius. Būtų man kas sakęs, kad kažkada kūčiavosiu 16 aukšto balkone Kolumbijoje, bandydama išjaust salsos žingsnelius (mokytis neleido, tik išjaust), stebėdama Karibų jūrą ir iš jos pakilusią didelę oranžinę pilnatį… Iki 2020-ųjų gruodžio nebūčiau tikėjus.

Kalėdų popietė ištiko dar labiau internacionalinė: australai, švedai, kiviai (arba naujazelandiečiai), amerikiečiai, belgai, olandai, pietų afrikiečiai, anglai, šveicarai, kolumbiečiai ir lietuviai!

Kad linksma buvo gal net kiek per daug – susimąstėm tik kitą dieną. Ir ne, kalba čia eina ne apie kolumbietišką skaidriąją, o potencialią riziką pasidalint virusu, jei kuris būtų jį turėjęs. Kasdien viešose erdvėse visi dėvėjom kaukes ir šiek tiek prisilaikėm atstumo, bet tądien nejučia atsipalaidavom ir primiršom, kas dedasi pasauly už marinos vartų. Laimei, nei vienas po to nesusirgom.

Su minėtais kolumbiečiais ir šveicarais ypač sulipom. Dažnai kartu pavažiuodavom iki kokios tik vietiniams žinomos vietos, prasilėkėm dviračiais iki žvejų miestelio Taganga, pabūvojom Tayrona nacionaliniame parke, lankėme vietos tavernas ir mėgavomės vakarienėmis, už kurias šešiese sumokėdavom apie 15 eurų. Kolumbijoje pigu, bet Laura ir Stefanas žinodavo, kur dar pigiau arba mokėdavo derėtis. Laura – marinos restoranėlio šefė, tai valgėm ne tik pigiai, bet ir labai gardžiai. Tayrona parke ji suorganizavo, kad į nuošalų paplūdimį, nepasiekiamą sausumos transportu, sutartu laiku žvejai atplukdytų vakarienę.

Iš tiesų šios dienos ir naktys iki šiol atminty laikosi kaip vienas geriausių Kolumbijos prisiminimų. Mums su Roku, nekalbantiems ispaniškai, negalėjo geriau nuskilti nei prisiplakti prie laisvai ispaniškai bendraujančių, kelis metus po Pietų Ameriką keliavusių šveicarų Andrea ir Martin bei kolumbiečių Lauros ir Stefan. Be jų nebūtume patyrę to vietinio šarmo, kuris slėptųsi mums nežinomose detalėse. Iš Lauros išmokau gamint dievišką cevichę, Stefanas išskirtinai įdomiai ir su klaikiai užkrečiamu humoro jausmu porino apie vietos istoriją, kultūrą, tautiečių manieras ir menkiausiai progai pasitaikius (o jos dažnai jam taikosi!) pratino mus šokti. Be Andrea būtume strigę Kolumbijos keliuose prie kiekvieno šviesoforo – ji vienintelė sugebėdavo taip užtikrintai grūmot pirštu, kad vietiniams būtų aišku, jog jų paslaugų nepageidauji. O Martin‘as, išvaizda neįpatingai tesiskiriantis nuo čionykštės liaudies, visada pritraukdavo keisčiausią fauną, bandančią jam prakišti cigarų arba, tiesiog, broliškai pasibėdavot ir pasitapšnot per petį.

Girdėdami, kaip ispaniškai kalba draugai, vieną kitą sakinį pradėjom dėlioti ir mes su Roku. Jei nemoki daug, visada padės deminutyvai. Kolumbiečiai YPATINGAI mėgsta juos vartoti visur kur įmanoma. Prašyk ne alaus (cerveza), o alučio (cervecita), klausk ne klausimo (pregunta), o klausimėlio (preguntita) ir visos durys tau bus atidarytos greičiau. Taip ir mes tapome Rokitu ir Simonita. Mums visai patiko!

Kolumbiečiams tikrai labai svarbu pademonstruoti svetingumą užsieniečiams ir sudaryti kuo geresnį įspūdį apie savo kraštą. Bet jei Stefanitas ir Laurita vien iš paskutiniųjų stengtųsi mus linksminti, nemanau, kad draugystė būtų taip subujojus. Nustebome, bet mes jiems irgi buvome nuoširdžiai įdomūs. Reikėtų jums pamatyti Stefano reakciją, kai pasakėme esantys lietuviai. „Rimtai? Čia juk mano svajonių šalis!“ Tokio pareiškimo mažiausiai tikėjomės. Pasirodo, kolumbiečiai žino, kur yra Lietuva, labai gerbia lietuvius ir jaučiasi žinantys, kaip atrodo statistinis lietuvis:

Kas nežinot, lietuvis Antanas Mockus keliskart buvo išrinktas Kolumbijos sostinės Bogotos meru (1995-1997 ir 2001-2003), o 2010 metų prezidento rinkimuose jam nedaug trūko tapti ir šalies vadovu. Matematikos profesorius ir filosofas, Nacionalinio universiteto rektorius išgarsėjo neįprastais būdais „auklėti“ publiką. Tuometinėje Kolumbijoje nusikalstamumo lygis buvo vienas aukščiausių pasaulyje, tarpusavyje grūmėsi narkotikų karteliai, žmonės buvo išsigandę, kasdien girdėdami didžiulius skaičius žuvusių ir dingusių be žinios grupuočių karuose, klestėjo korupcija ir nebuvo aišku, kuo gali pasitikėti. A. Mockus nusprendė įvesti kiek daugiau tvarkos hepeningo akcijomis. Jis sakė: „Meniniai aktai sukelia emocijas, kurių poveikio jėga panaši į teroro aktų poveikį, tačiau turi esminį skirtumą – pirmųjų pasekmės yra teigiamos.“ Bogotos gatves užplūdo mimai, kurių tikslas buvo sukontroliuoti chaotišką eismą, kasdien nusinešantį žmonių gyvybes. Priešais kamštyje įstrigusius automobilius išdygdavo mimas, parodydavęs raudoną (bauda) arba baltą (pagyrimas už tvarkingą vairavimą) kortelę. Mimai auklėjo ir pėsčiuosius, imituodami blogus įpročius kirsti gatvę degant raudonam šviesoforui. Vietose, kur dažnai vykdavo autoavarijos, mimai piešė žvaigždes, o kartais ir ištisus žvaigždynus, bandydami atkreipti dėmesį į beprotišką žuvusiųjų skaičių dėl neatsakingo elgesio.

A. Mockus performansus darė ir pats. Vienas garsesnių – kai jis apsivilkęs supermeno kostiumą bėgiojo po viešas erdves, jas tvarkė, rinko šiukšles. Arba nusifilmavo reklamoje, kaip reiktų maudytis taupant vandenį, mat Bogota kentėjo nuo vandens stygiaus. Nors žmonės merą kartais laikydavo kvaištelėjusiu, bet jį mėgo ir jo metodai veikė: vandens suvartojimas sumažėjo trečdaliu, Mockus labai išpopuliarino dviratį, sumažėjo autoavarijų, žmonės į savivaldybę nešdavo mainyti ginklus į vertingus buities daiktus, o į miestą buvo pritrauktos didžiulės investicijos, leidusios į varganiausius rajonus atvesti elektrą, vandentiekį ir kanalizaciją. Žinoma, tiesiai kritikuodamas smurtą, jis susilaukė grąsinimų ir pats, į ką atsakė surengdamas dar daugiau hepeningo akcijų ir taip padarydamas didžiulę įtaką teigiamiems pokyčiams ne tik Bogotoje, bet visoje Kolumbijoje.

Būkim teisingi, Antanas Mockus tikrai neužneša į statistinį lietuvį ir mes bandėme išsklaidyti šias Stefano iliuzijas. Bet… Mockus Kolumbijoje labai gerbiamas ir visada pabrėždavo esantis lietuvis. Taigi asociacijos su mūsų šalim jiems kyla labai pozityvios. Daug apie šį žmogų būtų galima pasakoti, bet galima pažiūrėti ir tokius filmus kaip „Bogotos permaina“ (Bogota Change) ar „Gyvenimas yra šventas“ (Life Is Sacred).

Kaip pasitikom 2021-uosius

Naujųjų metų žiburėliui ta pati chebra išvažiavom į pajūrio miestelį Palomino. Poros valandų kelias lėkė per didžiules bananų plantacijas, tokias pat neaprėpiamas, kokias jau 1967 metais aprašė Gabriel Garcia Marquez garsiojoje „Šimtas metų vienatvės“. Kai perkat bananus Lietuvoj, žvilgtelkit į lipduką – gan didelė tikimybė, kad jie bus amerikiečių grando Chiquita, užplėtusio milžiniškas Lotynų Amerikos teritorijas, produktas.

Paskutinę 2020-ųjų dieną užsigeidėm išbandyti populiariausią Palomino pramogą – raftingą. Tik tokį labai paprastutį, kaip vėliau paaiškėjo: upės atkarpa, kuria gali plaukti – sekli, plati ir lėta. Nepaisant to, vien padangų kamerų be gido šiam reikalui niekas nenorėjo nuomoti. Dar to betrūko, kad mus padangose tempt reikėtų… Andrea ir Martin turėjo kajaką, o mes galiausiai išsiprašėm deficitinių padangų iš hostelio šeimininko su priesaika grąžinti jas sveikutėles.

Ir padangos grįžo sveikos, ir telefonų nieks nepaskandino. Vienintelė nukentėjusi – mano maudymkė, ant pirmo pasitaikiusio rastigalio perplyšusi skersai užpakalį… Galit suprasti, kad sustojimo minutėles po to leidau vandeny toj pačioj padangoj… Šis incidentas ir buvo ekstremaliausias raftingo momentas. Bet lėta upės tėkmė leido atsigrožėt vešliais miškais, atsiklausyt beždžionių staugimo ir patausot jėgas naujametiniam vakarui.

Maršruto pabaiga – upės delta. Ir turbūt tai yra keisčiausias paplūdimys, kokį esu regėjus. Prieš įtekėdama į jūrą, upė labai išplatėja ir sudaro iliuziją, kad braidai pajūry. Bet, atsisukus atgal, matai siaurą smėlio ruožą, už kurio – tikroji, šniokščianti, banglentininkų jūra. Dar visai neseniai Palomino didžiavosi plačiu balto smėlio paplūdimiu, iš kurio po kelių stiprių audrų pastaraisiais metais liko tik gan siauras ruožas. Kranto erozija pasiglemžė jau ne vieną paplūdimio barą, skalauja ir verčia iš koto kokospalmes ir dabar grasina viešbučiams, kasmet artėjantiems prie vandens. Tame siaurame kopų ruoželyje – keletas apšiurusių užkandinių ant bambukinių pastolių, gausiai apspistų kolumbiečių, užsisakinėjančių krevečių kokteilius ir mojito. Šalia upėj mirksta žirgai. O debesims prasisklaidžius tolumoj matai snieguotas Sierra Nevada viršukalnes.

Savotiškas pasirodė ne tik paplūdimys, bet visas Palomino miestelis, taip labai kontrastuojantis tarp kurorto ir eilinio kaimo. Daug hostelių, suvenyrų parduotuvėlių, restoranų, bet viskas purvinose, duobėtose gatvėse, greta žviegia kiaulės ir kudakuoja vištos, prie kiekvienos trobos kolonkės plyšauja skirtingą estradą, nors daugiau girdi technikos džeržgimą nei muziką. Gyventojams, rodos, tai nekelia jokio nepasitenkinimo, priešingai – kolonėlės pašonėje jie pasistato kėdę ir kantriai stebi gyvenimą gatvėje. Nuoširdžiai nesuprantu, kaip jie neapkursta!

Savo jaukų kampelį Palomino mes radom Due Amici Glamping.

Naujametinis vakaras praėjo kitaip nei tikėjomės. Popiet į Palomino pradėjo važiuoti kariuomenės hameriai. Visur groja muzika, žybsi girliandos, o gatvės pildosi ginkluotų kareivių. Labai paradoksalus vaizdas! Pasirodo, šįvakar nuo 23 val. paskelbta komendanto valanda ir kariuomenė pasiųsta užtikrinti tvarkos. Stefanas apsistojo kitame hostelyje, tai sukom galvą, kaip čia visgi susibūrus drauge sutikti naujųjų. Žmonės šen bei ten šnibždėjosi, kad nuo 23 val. uždarys barą ar hostelį, bet jei ateisi iki tol, galėsi dalyvauti neva privačiame draugų vakarėlyje, dėl kurio niekas neturėtų kabinėtis. Bet Stefanas pats mus įkalbėjo tokioms avantiūroms nepasirašyti. Anot jo, dabar Palomino daug turistų kolumbiečių iš kitų šalies regionų, tai jie tokiose situacijose greičiausiai išsisuktų tiesiog ilgu pasiaiškinimu. Su užsieniečiais gali būti kur kas kebliau. Nors žmonės turistus dažniausiai labai myli, Kolumbijos policija ir kariuomenė (kartais ne oficiali kariuomenė, bet save taip pasivadinusi paramilitares grupuotė (originaliai – Paramilitares de Derecha) vis dar smarkiai korumpuota. Užsienietis = pinigai. Girdėjom daug atvejų, kai išsipirkti už smulkų nusižengimą (arba net neaišku, už kokį nusižengimą) prireikia nemenkos sumos, o kol jos neduosi, tol neatgausi asmens dokumentų ir turėsi dar daugiau problemų.

Kągi, 22:45 keturiese su Andrea ir Martin grįžom hostelin. Liūdna, kad teko palikt draugą kažkur kitam miestelio gale. Tai jo garbei, žinoma, šokiai!

Palomino atsiminsim kaip labai savotišką patirtį, kaip gyvybingą, kontrastų pilną miestelį, apsuptą jūros, džiunglių ir saugomų indėnų teritorijų. Jame palikom savo pirmuosius kelionės metus, įspūdžių perteklių, pandemijos šoką, išgyvenimo pamokas. Naujametį rytą nutiko taip, kad palikom ir droną – kažkur medžių tankmėj tarp papūgų ir beždžionių, be šansų atsikovoti.

Kraunantis likusius neprarastus daiktus mašinon, kilo idėja pavažiuoti pakrante toliau link Guajira pusiasalio. Judėjom be aiškaus tikslo, žvalgydamiesi, kaip staiga vešlius miškus pakeitė tikrų tikriausia geltona dykuma. Namai irgi pakito: dauguma trobelių drėbto molio su inkorporuotais bambukais ir šiaudiniais stogais. O šalia jų vaikštinėjo jau kitos etninės grupės žmonės. Matyti Mincoje ir Palomino rengėsi baltai ir dėvėjo ilgus juodus aulinius. Šie – daugiausia raudonai, su išraiškingais auksiniais papuošalais. Tai Wayuu – didžiausia etninė grupė ir Kolumbijoje, ir Venesueloje, sudaranti maždaug pusę Guajiros pusiasalio gyventojų. Juos pamačiusi iškart prisiminiau prieš porą metų Kino pavasaryje matytus „Vasaros paukščius“ (Birds of Passage), filmuotus čia, tarp šios grupės gyventojų.

Ženklas „Santuario Los Flamencos“ sugundė sustoti flamingų regykloje. Pasirodo, viskas veikia ne taip paprastai. Abejoju, ar iš tiesų draudžiama ten apsilankyti patiems, bet vietos gyventojai mūsų nepaleido – vijosi motociklais ir primygtinai siūlė gido paslaugas. Galiausiai palūžom, nebepamenu, už kiek pesų. Gal ir gerai, nes ekskursija įvyko rimtesnė nei tikėjomės. Susodino mus į pangą – iš rąsto išskaptuotą valtį, ir gerą valandą irklavo po lagūną link ten, kur būrėsi flamingų ir kormoranų kolonijos. Šie, žinoma, lokaciją vis keitė, nes gidas neturėjo supratimo, kiek arti paukščių gali priartėti jų neišbaidęs. Ekskursijos pabaigoje jaučiau kaltę dėl baidomų paukščių, o gidas didžiavosi ir domėjosi, ar gražų nuskrendančių paukščių kadrą pagavom.

Krevetėmis čia mėgaujasi ne tik paukščiai. Vietos žmonės jas renka bulviniais maišais. Pora rinkėjų paprašė juos su tais maišais pavežėti iki gretimo kaimo. Nors mūsų bagažinė atvira, įspūdingas tvaikas laikėsi kelias dienas.

Grįžus į Santa Martą mūsų laukė staigmena. Ilona ir Tauras Pėstininkai kasmet skelbia buriuojančios šeimos / poros rinkimus ir tų metų laimingiesiems padovanoja dėžę gero vyno. Šįkart nuskilo mums! Žinoma, siųsti dėžę vyno į Kolumbiją neatrodė logiškas sprendimas, tad buvom įpareigoti teisingus vynus išsirinkti patys. Ragavom ir tikim, kad skoniuose labai neapsirikom. Ilona ir Taurai, darkart dėkojam!

Laikas palikti Santa Martą

Palikti Santa Martą nebuvo lengva. Šis kraštas mus žavėjo, o atsisveikinti teko ne tik su juo, bet ir su draugais. Tai vienas sunkiausių kruizinimo aspektų: sutinki artimas dūšias, daug laiko praleidi kartu, randi daug bendro ir tada BUM – keliai išsiskiria. Daugelis marinoje kartu buvusių jachtų jau buvo pajudėję į Kartageną ir dalijosi, koks įspūdingas tai miestas. Laikas buvo ir mums. Kaip sunku bebūtų, guodėmės, kad Kartagena nenuvylė kitų, nenuvils ir mūsų.

Reikalas ten skubėti – sutartas jachtos iškėlimas dugno darbams. Tai padaryti norėjome jau Grenadoje: priekyje antifulingo jau beveik nelikę, gaurai maurai auga labai greitai, o pigiau nei Kolumbijoje vargei rasi. Žodžiu, laikas padirbėti.